Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija: Mario Puzo – šįkart ne apie mafiją. Liūdniau ir giliau.

puzo1
M.Puzo.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mario Puzo geriausiai žinomas iš knygų apie mafiją, o jo „Krikštatėvis“ tapo tikru tokios literatūros simboliu. Leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Kvailiai miršta“ šis autorius rašo kiek kitomis temomis – veiksmas čia vyksta kazino, leidybos, Holivudo pasauliuose. Tačiau tai – tik paviršius. Už jo slypi kur kas daugiau. Ši knyga apie tai, ką žmogus gali padaryti, siekdamas savo tikslo, apie amžinąjį karą tarp vyrų ir moterų, apie meilę, kuri kuo tikresnė, tuo labiau žudo. Ir – labiausiai – apie mirtį.

Būna autorių, kurie tampa savo parašytų knygų įkaitais. Išgarsėję vienu romanu jie galbūt ir norėtų išsiveržti iš šio kiauto, rašyti kitomis temomis, kitu stiliumi, tačiau skaitytojai laukia būtent to, už ką juos pamėgo.

M.Puzo iš dalies galima būtų priskirti prie tokių rašytojų. Tiesa, išgarsėjo jis ne vienu romanu, o visa jų serija – kone garsiausiomis visų laikų knygomis apie mafiją „Krikštatėvis“, „Sicilietis“, „Omerta“, „Paskutinis Donas“. Nors kartais M.Puzo ir kritikuojams dėl to, kad mafijos pasaulį jis pateikė pernelyg romantiškai (išties, norintiems susipažinti, koks tas tikrasis Sicilijos mafijos pasaulis, vertėtų perskaityti puikią Alexanderio Stille knygą „Excellent Cadavers“, kurioje mafija apnuoginama, nepaliekant romantiškos aureolės), sunku būtų ginčytis, kad tai iš tiesų šiai temai skirtos literatūros jei ne šedevrai, tai bent jau puikūs kūriniai. Trys Francis Ford Coppolos filmo „Krikštatėvis“ dalys pagal M.Puzo romanus tik dar labiau iškėlė rašytojo kaip „mafijos metraštininko“ reputaciją.

Tačiau M.Puzo kūryba yra ne vien tik „mafijos sagos“. Bandė jis save ir kitose temose. Kartais jam pavykdavo gerai, kartais rezultatas gaudavosi netikėtai prastas, žinant jo pasakojimo meną. Niekuo neišskirtinis romanas „Tamsos arena“ „remarkiška“ tema apie karo „pražuvusiąją kartą“, nuspėjama, lėkštoka politinė istorija „Ketvirtasis Kenedis“ ar kitoks, tačiau stiprus M.Puzo viso gyvenimo darbas „Šeima“ – įspūdinga Bordžų šeimos istorija.

Knygą „Kvailiai miršta“ galėčiau priskirti tarpiniam variantui. Nors ir nedrįsčiau jos statyti į tą pačią lentyną su „Krikštatėviu“, tai tikrai nėra vidutinis bandymas kaip „Ketvirtasis Kenedis“. Anaiptol – M.Puzo parašė kitokią knygą, nei mes esame įpratę gauti iš šio rašytojo. Čia mažiau įtampos, mažiau veiksmo, tempas kur kas lėtesnis, tačiau daugiau įžvalgų ir bandymo suvokti žmonių poelgių motyvus, kas veda juos į priekį ar, atvirkščiai, žudo.

Knygos veiksmas vyksta Niujorke, Las Vegase, Holivude. Lošimo namuose susipažinę vyriškiai kiekvienas turi savo tikslus. Vienas ieško galimybių, kaip pasistūmėti lošimo namų hierarchijos sistemoje, kitas slepiasi nuo savo praeities ir sugriuvusio asmenininio gyvenimo, na, o trečias, rašytojas, tiesiog lošėjas iš prigimties, bandantis pabėgti nuo rutinos ir nesugebėjimo realizuoti savo tikrųjų poreikių. Ties šių herojų gyvenimo linijomis ir sukasi tolimesnis romano veiksmas. Jis veda mus per spindintį kazino pasaulį, kuriame iš tiesų viskas vyksta pagal nenumaldomą „pelno dėsnį“, korupciją armijos sistemoje, ištvirukusį, pūvantį Holivudo pasaulį, kuriame viskas perkama ir parduodama, kur vyrai naudojasi savo galia, o moterys savo kūnais. Tai pasaulis, kuriame įsitvirtinti galima tik pamirštant savo principus, kur žmonės elgiasi ciniškai, išnaudoja vieni kitus, o tikriems jausmams vietos visai nedaug.

Žmonės, kuriuos labiausiai myli, tave pražudoNe visiškai šiame romane autorius nutolsta ir nuo jam tokių artimų mafijos, organizuoto nusikalstamumo temų. Lošimų namų savininko portretas – panašus į vieno iš tų jau autoriaus kituose romanuose aprašytų mafijos bosų, valdančių verslą pagal savo taisykles, susikurtą garbės kodeksą ir su aiškiai nubrėžtomis linijomis, kas leidžiama, o kas jau ne. Kas būna, kai peržengiama ta leistina riba? Į tai atsako pats knygos pavadinimas „Kvailiai miršta“.

Tačiau visgi skaitant šią knygą akivaizdu, kad toli gražu ne tik korumpuotą lošimo namų sistemą bei Holivudo nuopuolį norėjo parodyti autorius. Ne ką mažiau svarbi jam buvo meilės ir mirties tema, antroje knygos pusėje daugiausiai išsakoma savo svarbiausią gyvenimo romaną rašančio žinomo rašytojo Osano lūpomis, bei žmonos niekaip negalinčio palikti, tačiau iš tiesų Holivudo aktorę mylinčio Merlino istorija. „Niekas amžinai netruks“, – šis Osano posakis tarsi reziumuoja bendrą dažnai melancholišką romano nuotaiką. Šios melancholijos priežastis –  niekur  nepaliekantis netekties ir mirties šešėlis, persekiojantis pavargusius šio romano herojus. Dažniausiai kaip bėgimą nuo šio neišvengiamos mirties ar praradimo alsavimo herojai renkasi meilę, tačiau „palyginus su mirtimi, meilė yra nuobodus, vaikiškas reikalas“.

Tiesa, meilė šiame romane toli gražu neatrodo tas „nuobodus, vaikiškas reikalas“. Ne veltui jau romano pradžioje rašoma, kad čia bus papasakota istorija apie „amžinąjį karą tarp vyrų ir moterų“. Kaip ir galima tikėtis, vyrų ir moterų santykiai čia dažnai paženklinti iš anksto jaučiama neviltimi, tuštumu ir praradimu – net tai, kas vyksta be Holivudui ar Las Vegasui būdingo išskaičiavimo, galiausiai baigiasi atitolimu, susvetimėjimu, kuo labiau žmonės mylimi, tuo labiau jie sužeidžia. Herojai bėga nuo tokių santykių, galiausiai prarasdami ir save. „Vienintelė moteris, iš tikrųjų mane gąsdinanti, yra ta, kuri myli mane vien už tai, kad esu“, – savo paskutiniajame romane rašė rašytojas Osanas, negalėjęs praeiti pro nei vieną moterį, tačiau iki galo taip ir neradęs nei vienos, skirtos jam. 

„Žmonės, kuriuos labiausiai myli, tave pražudo“. Antroje romano pusėje šis posakis tampa realybe.

Neverta tikėtis, kad „Kvailiai miršta“ – „Krikštatėvio“ pakartojimas. Tai visai kitokia M.Puzo knyga. Purvinesnė, gilesnė ir tikrai liūdnesnė.

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie 15min