Kaip rašo N.Fergussonas, „pinigų raida niekuomet nevyko sklandžiai ir niekada negali taip vykti. Priešingai, – finansų istorija lyg pasivažinėjimas „linksmaisiais kalneliais“: joje daug pakilimų ir nuosmukių, burbulų ir jų sprogimų, manijų ir panikos, sukrėtimų ir žlugimų.“ Būtent pasivažinėjimą per šiuos „linksmuosius kalnelius“ knygoje ir siūlo mums šis pasaulyje puikiai žinomas istorikas.
Tuo, kad N.Fergussonas puikiai išmano tai, apie ką rašo, abejoti netenka. Jis – vienas žymiausių Didžiosios Britanijos istorikų, Harvardo universiteto ir Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos dėstytojas, daugybės knygų autorius, taip pat kūręs ir televizijos dokumentinius serialus.
N.Fergussonas knygoje „Pinigų triumfas: finansai pasaulio istorijoje“ pateikia glaustą finansų istorijos paveikslą – tiesa, galbūt žodis „glaustą“ ir nėra šioje vietoje pats tinkamiausias, nes veikalas sugeba aprėpti finansinės sistemos vystymąsi nuo pat Mesopotamijos laikų iki dabar pasaulį apėmusios krizės. Tačiau autorius stengiasi pateikti tik svarbiausius dalykus, nulėmusius kardinalius pokyčius ir finansų evoliuciją. N.Fergusonas ir pats pripažįsta, kad daug ką praleido vardan glaustumo ir paprastumo bei siekio pateikti šiuolaikinę finansų sistemą kuo paprasčiau. Iš tiesų, knygoje puikiai išlaikomas balansas tarp siekio parašyti viską kuo „populiariau“ ir tarp nuklydimo į galbūt ne tokias svarbias detales bei mokslinius išvedžiojimus, sunkiai suvokiamus platesnėms masėms. Tiesa, knygoje bent jau man kiek kliūna tai, kad siekdamas aprėpti pasaulio finansų istoriją autorius daugiausia remiasi Vakarų patirtimi, o Rytai dažniausiai lieka nuošalyje.
Nors pasaulio istoriją galima tyrinėti įvairiais aspektais ir pagal skirtingas hipotezes, „Pinigų triumfe“ N.Fergussonas į istoriją pažvelgia per finansinę prizmę. Vienas iš pagrindinių jo teiginių – būtent finansai reiškia ir visą žmonijos pažangą. Finansų pasaulio tyrinėjimui jis naudoja lygindamas jį su tikrosios evoliucijos sistema, – istoriko nuomone, evoliucijos modelis padeda suprasti finansinius pokyčius geriau nei bet kuris kitas mūsų turimas modelis.
Nors knygoje yra daugybė faktų, įdomių istorijų, neabejotinai praplėsiančių bet kieno akiratį, bent jau man bene vertingiausia knygos suteikta dovana yra leidimas pažvelgti į tai, kas dabar vyksta finansiniame pasaulyje, per istorinę prizmę. Ypatingai įdomu skaityti apie jau buvusias finansines krizes, jų priežastis bei matyti, kaip tai siejasi su šiais laikais. Ir nors sakoma, kad istorijos žinojimas padeda išvengti klaidų ateityje, N.Fergusono knyga tarsi moko, kad finansinės krizės neišvengiamos, net ir žinant, kuo tai baigėsi anksčiau. Tad ir atsakymas į klausimą, ar mūsų laikotarpis kažkuo išskirtinis, ar tik savotiškas pakartojimas to, kas buvo anksčiau, greičiausiai būtų, kad tai tik dar vienas smukimas, kurių pasaulis jau matė daugybę, neišvengiamas finansinis dėsningumas.
Tačiau tai rašydamas autorius kartu suteikia ir tam tikro optimizmo – mat visos krizės baigiasi, o po jų prasideda pakilimai. „Nors finansų linija ir dantyta, tai – neabejotinai aukštyn kylanti kreivė“, – rašo N.Fergusonas.
Tad kiekvienam, kuris bent kiek domisi tuo, kas gi atsitiko, kad iš sotaus gerbuvio, iš to svajonių pasaulio su lizinginiais automobiliais ir prašmatiniais butais 40 metų paskolai staiga griuvome veidu į nedarbo ir emigracijos purvą, rekomenduoju paskaityti šią knygą. Galbūt net ir tiems, kurie iš visos širdies nekenčia finansininkų. Beje, tai irgi nieko naujo. Kaip rašo autorius, „per visą Vakarų civilizacijos istoriją periodiškai sukildavo priešiškumas finansams ir finansininkams“. Panašu, kad dabar esame tokiame laikotarpyje. Bet nuo siekio įgyti žinių, kodėl taip yra, tai neturėtų atbaidyti.
