Dabar populiaru
Publikuota: 2013 balandžio 6d. 11:37

Knygos recenzija. Undinės Radzevičiūtės žuvys, virstančios drakonais

Knygos viršelis
Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr. / Knygos viršelis

Metai dar tik prasidėjo, o jau turime knygą, kuri neabejotinai metų pabaigoje bus vadinama vienu įdomiausiu, originaliausiu lietuvių literatūros kūriniu. Ironiška – knyga autorės, kuri pati sako, jog yra labai nutolusi nuo lietuvių literatūros. Tai – Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“.

Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia. 

Knygų mugėje pristatant šią knygą buvo itin akcentuojamas jos nutolimas nuo lietuviškos literatūros tradicijų, sakoma, kad tai visiškai iš mūsų šalies autorių konteksto iškrentantis kūrinys (nemažai diskusijų žiniasklaidoje sukėlė ir autorės interviu išsakyti žodžiai, kad lietuvių kalba sunkiai pritaikoma miesto kultūrai). 

Nemanau, kad tas nutolimas nuo lietuviškos literatūros tradicijų savaime yra pliusas ar minusas, ir tikrai ne todėl, kad „Žuvys ir drakonai“ yra kitoniškas mūsų kultūrai romanas, reikėtų skaityti šią knygą. Ją skaityti reikėtų visų pirma todėl, kad tai iš tiesų stiprus, itin savitas kūrinys, ir kai kurie kritikai netgi sako, jog tai vienas įdomiausių per dešimtmetį parašytų lietuvių autorių romanų.  

Pati autorė, kalbėdama apie šią knygą, sakė, kad ji yra apie Vakarų pasaulio krikščioniškosios ir kinų civilizacijų susidūrimą. Knygoje – tai viena iš dviejų besikertančių siužetinių linijų, kurios eina paraleliai, romano eigoje vėliau susiliejančios į intertekstinį lydinį. 

Vienoje „Žuvys ir drakonai“ dalyje pasakojama apie XVIII amžiaus Cingų dinastijos Kiniją, jėzuito Kastiljonės bandymus Kinijoje skleisti tikėjimą, vakarietišką požiūrį į meną ir rasti būdus, kaip pelnyti imperatoriaus prielankumą. Visos šios pastangos beprasmės – Vakarai taip ir neranda kelio į Kiniją, šių dviejų civilizacijų susidūrimas vyksta besitrinant aštriais kampais. Penkiasdešimt metų Kinijoje praleidęs Kastiljonė galų gale supranta, kad kinų kultūra - kaip porėta kempinė: visas naujoves sugeria, tačiau nei kiek nepasikeičia, o į dvasininkus, atnešusius mokymą, žiūrima ne kaip į mokytojus, o kaip į talentingus barbarus. „Europos į Kiniją neperkelsi ir neparodysi tikrosios Bažnyčios jėgos. Imperatorius visada matys tik pasiuntinius, perrengtus kiniškais rūbais. Imperatoriai nebijojo jų įsileisti, nes žinojo: jie nesugebės peržengti dar vienos – nematomos kinų sienos“ (p. 298). Akivaizdu, kad autorė yra kruopščiai išanalizavusi aprašomojo laikotarpio kultūrą, gebanti tuos civilizacijų susidūrimus parodyti per vis kitokias prizmes, detalės čia pasako tiek daug apie bendrumus ir apie atskirtis. 

Kita siužetinė linija vyksta šiais laikais bute, esančiame taip ir neįvardinamoje šalyje. Iš esmės nėra taip jau ir labai svarbu, koks tai miestas, šis butas – tarsi teatro scena, kur per aštrius dialogus skleidžiasi keturių buto gyventojų tarpusavio santykiai. Senelė Amigorena, erotinių romanų autorė Mama Nora ir jos dukterys Šaša ir Miki per langą stebi netoliese įsikūrusių kinų gyvenimą ir bendrauja tarpusavyje. Jų pokalbiai – kandūs, ironiški, čia kiekvienas žodis pasvertas, o bendravimas panašus į žodžių dvikovas. Retkarčiais šie trumpi keturių moterų gyvenimo epizodai primena situacijų komedijas, kartais žaismingai nukrypsta iki absurdo. Girdėjau priekaištų, kad atrodo, jog kai kurios scenos bendrame kontekste neturi jokios prasmės, sunku susieti viską į prasmingą visumą.  Iš tiesų, autorei nesvetimi stilistiniai žaidimai, ir kartais forma tarsi paima viršų ties turiniu. Tačiau nuspręsti, kokią prasmę visame kontekste turi tam tikri epizodai, jau kiekvieno skaitančiojo reikalas, savotiškas intelektualinis pratimas, nuo to skaitymas tampa tik įdomesnis. 

Ir nors autorė sakė, kad knygos tema – dviejų civilizacijų susidūrimas, iš tiesų temų čia yra daugybė, visa jų pynė. Šeimos santykiai, populiarioji kultūra, tikėjimas, pašaukimas, laisvė ir atsakomybė – viską autorė užgriebia taupiais, kruopščiai apskaičiuotais grybšniais, nedaugžodžiaudama, tačiau pasakydama nemažai. 

„Žuvys ir drakonai“ neabejotinai įdomiausias iki šiol parašytas Undinės Radzevičiūtės kūrinys. Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad ši knyga, nors ir sužavinti tuo kitoniškumu, modernumu (gal tiksliau, postmodernumu), nemenkai daliai skaitytojų pasirodys visgi pernelyg „keista“ su sunkiai apibrėžiamomis prasmėmis. Tačiau Undinės Radzevičiūtės kūryba visuomet tokia ir buvo – sunkiai nuspėjama, turinti nemažai gerbėjų, o kartu ir stovyklą kritikų, teigiančių, jog autorė nesukuria išbaigto kūrinio. Galbūt tas pasiskirstymas išliks ir po šios knygos, tačiau net ir kritikuojantieji, matyt, pripažins, kad šįsyk sulaukėme išties nustebinusio romano. Bent jau mano atveju – nustebinusio gerąja prasme. 

Daugiau knygų recenzijų. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min