Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygų recenzija. Kriminalinių romanų skaitykla – „Sidabrinė gulbė“ ir „Snieguolė turi mirti“

Knygų viršeliai
Leidyklų nuotr. / Knygų viršeliai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Atostogos – toks metas, kuomet neretai norisi vietoje rimtesnės knygos paimti į rankas neįpareigojantį detektyvą ar kriminalinį romaną. Šįsyk skaitome du detektyvus – Benjamino Blacko „Sidabrinė gulbė“ ir Nele Neuhaus „Snieguolė turi mirti“.

NAUJIENAS APIE KNYGAS, KONKURSUS IR NAUJAUSIŲ KNYGŲ RECENZIJAS SEKITE TINKLE „FACEBOOK“. SPAUSKITE ČIA. 

Benjamin Black „Sidabrinė gulbė“ (leidykla „Jotema“, į lietuvių kalbą vertė Paulė Budraitė)

Benjaminas Blackas yra vienas tų kriminalinių romanų autorių, kuriuos drąsiai galiu rekomenduoti ir tiems skaitytojams, kurie gana atsargiai žiūri į šio žanro literatūrą. Stebėtis tuo, kad šio autoriaus knygos dažnai visa galva aukščiau už daugelio rašytojų, kuriančių detektyvinius romanus, net ir nereikėtų, kai žinai, jog už šio pseudonimo slepiasi Johnas Banville, kurio romanas „Jūra“ buvo įvertintas prestižine „Booker“ premija. Lietuvių skaitytojai be šios meditatyvios knygos galėjo šio autoriaus talentą įvertinti ir skaitydami „Parodymų knygą“ bei „Begalybės“. 

Prisidengdamas Benjamino Blacko pseudonimu Johnas Banville kuria visai kitokio pobūdžio romanus nei „Begalybės“ ar „Jūra“ – tai kriminalinių romanų žanro knygos, o pats autorius sako, kad idėjos rašyti būtent tokias knygas jis griebėsi sužavėtas Georges'o Simenone knygų, kurios jam pasirodė netgi kur kas paveikesnės nei Albert Camus ar Jean-Paul Sartre kūriniai. Autorius nusprendė ir pats išbandyti save lengvesnėje formoje ir žanre ir sako savo, kaip Benjamino Blacko, kūrinius vertinantis nerimtai – tai neva tėra amatas, o rimtąjį meną jis kuria kaip Johnas Banville. 

Visgi, ką bekalbėtų autorius apie savo pasirinkimo nerti į kitokį žanrą motyvus ir kiek beaiškintų, kad tai nėra labai reikšminga beletristika, skaitant Benjamino Blacko kūrinius akivaizdu, kad juos rašė tikras žodžio meistras, į kriminalinių romanų žanrą žvelgiantis visai kitaip nei tie, „tikrieji“ detektyvų kūrėjai. Elegantiškas, grakštus J.Banville rašymo stilius ir ypatingas gebėjimas kurti melancholišką, niūrią nuotaiką paverčia jo romanus kur kas daugiau nei vien tik detektyvinės mįslės įminimu – atvirkščiai, kriminalinis siužetas čia yra tik priedanga, o pagrindinis knygų veiksmas yra ne nusikaltimo tyrimas, o veikėjų veiksmų analizė, jų charakterių atskleidimas. Ir, žinoma, įtikinamai kuriama praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Dublino atmosfera – laikotarpis, kuris autorių traukia tuomet vyravusia baimės, kaltės, paranojos nuotaikomis. Kaip sako pats autorius, sunku rasti laikotarpį, labiau tinkamą žmonių tamsiosioms pusėms atskleisti. 

Savižudybės tyrimas ji perauga į visą nuopolio kaleidoskopą: narkotikai, seksualinė priklausomybė, machinacijos, apgaulės, nusikaltimai

Tie, kas jau skaitė prieš tai lietuviškai išleistą Benjamino Blacko romaną „Kristina Fols“ (recenziją galite perskaityti čia), žino, ką ras ir „Sidabrinėje gulbėje“, kuri yra serijos apie patologą Kvirką antroji dalis. Pirmoji mintis, ateinanti man į galvą, apibūdinant šią knygą, yra „Tvin Pyksas“. Būtent šio serialo pasaulį, kuriame viskas yra ne taip kaip atrodo, labiausiai ir primena „Sidabrinės gulbės“ pasakojama istorija. Prasidedanti kaip Kvirko seno pažįstamo žmonos savižudybės tyrimas ji perauga į visą nuopolio kaleidoskopą: narkotikai, seksualinė priklausomybė, machinacijos, apgaulės, nusikaltimai. Tai  vienatvės, tamsos ir depresijos pasaulis, ir jis tik patvirtina paties Kvirko būseną – galiausiai išsivadavęs iš alkoholio, tyrėjas neranda sau vietos pasaulyje, jis negali nei dirbti, nei miegoti, viskas aplink jį atrodo svetima, be tikslo ir niūru. 

Atrodo, kad autorius net nesistengia kurti ypatingai sudėtingo detektyvinio siužeto – beskaitant net tampa nelabai svarbu, koks tas paslapties įminimas. Kur kas svarbiau jam prisikasti prie personažų tamsiosios paslapties širdies. Aprašomi tamsūs barai, lietus, slogi Dublino atmosfera dar labiau prideda melancholiškos nuotaikos knygos siužetui. 

Benjaminas Blackas kuria literatūrą kitoniškų kriminalinių romanų išsiilgusiems skaitytojams, ir reikia tikėtis, kad nebus nustota leisti jo kūrinių lietuviškai (kaip, panašu, bent jau kuriam laikui tai atsitiko su kito labai įdomaus kriminalinių romanų autoriaus Johno Burdetto knygomis). Ir netikėkite, ką autorius sako apie tai, jog tai tik amatas, visai nereikšminga literatūra. 

Apie knygos siužetą – iš knygos pristatymo: 

Po „Kristina Fols“ įvykių praėjo dveji metai; ūmaus, kažkada labai daug gėrusio dubliniečio patologo Kvirko gyvenime daug kas pasikeitė. Jo mylimoji Sara mirė, netikras tėvas guli vienuolyno ligoninėje paralyžiuotas po sunkaus insulto, o Febė, Kvirko dukra, kurios jis ilgai nepripažino, vis labiau gūžiasi savin ir gyvena atsiskyrusi.

Paskutinį kartą nukentėjus dėl per didelio smalsumo, Kvirkui derėtų nepamiršti, jog nevertėtų kišti nosies ten, kur tikrai nereikia. Vis dėlto, kai gerokai primirštas pažįstamas kreipiasi į jį išdėstydamas istoriją apie įtariamą gražios jaunos žmonos savižudybę, senas Kvirko „potraukis įsikirsti į esmę iki gyvuonies, įsirausti į visa, kas paslėpta, tamsumas", vėl nubunda. Pradėjęs gilintis į miglotas Deirdrės Hant mirties aplinkybes jis atkapsto daug dalykų, kuriuos reikėtų taip ir palikti nuošaly, o jo mylimiems žmonėms kyla didelis pavojus. 

Nele Neuhaus „Snieguolė turi mirti“ (leidykla "Alma littera", į lietuvių kalbą vertė danutė Angelina Šaduikienė)

Jeigu Benjamino Blacko knygoje galima pajausti meistriškai kuriamą „tvinpyksišką“ nuotaiką, tai kitame šįkart aptariame trileryje šis „tvinpyksiškumas“ jau nebeatrodo toks įtikinamas, atmosferinis, greičiau jau schematiškas. 

Vokiečių autorė Nele Neuhaus knygoje „Snieguolė turi mirti“ rašo apie miestelį, kuriame kiekvienas turi ką slėpti, tamsios paslaptys persipynę ir galiausiai atrodo, kad čia nekaltų nėra. 

Nele Neuhaus akivaizdžiai buvo įkvėpta ir Stiego Larssono „Merginos su drakono tatuiruote“ –  paimkime kad ir vieną iš veikėjų Ameliją, kuri yra tarsi savotiškas Lisabet Salander klonas, tiesa, šis personažas nėra smarkiai išplėtotas. Rašytoja pernelyg ir neslepia simpatijų skandinaviškojo trilerio meistrams, ir tai nebūtinai yra blogai, jeigu nekeliame ypatingų meninių ar originalumo reikalavimų. 

O detektyvinę istoriją N.Neuhaus pasakoti moka ir žino, kaip išlaikyti skaitytojo dėmesį visą knygą. Tiesa, romanas pradedamas lėtokai, tačiau vėliau veiksmas kaip reikiant įtraukia. Čia yra daugybė siužetinių posūkių, daug galimų įtariamųjų, skirtingų motyvų, visas šis mišinys prie paprastesnių detektyvių siužetų pripratusiems skaitytojams gali pasirodyti net pernelyg sudėtingas, tačiau knyga tikrai patiks tiems, kam trileriai yra tarsi rebusų sprendimas. Vietose, kuriose, atrodytų, romanas jau pasiekė kulminaciją, autorė pakloja naują siužetinę liniją, o nuo vienų įtariamųjų dėmesys nukrypsta į kitus. 

Autorė stengiasi koncentruotis ne tik ties įtariamaisiais, bet rodo ir komplikuotą pačių tyrėjų asmeninį gyvenimą

Eidama skandinaviškų trilerių kūrėjų keliais, autorė stengiasi koncentruotis ne tik ties įtariamaisiais, bet rodo ir komplikuotą pačių tyrėjų asmeninį gyvenimą – tirdami nusikaltimus, jie turi dar ir nelengvus asmeninius iššūkius. Autorė kuria klaustrofobinę miestelio atmosferą, tačiau reikia pastebėti, kad jai ne visuomet pavyksta tai padaryti pakankamai įtikinamai. Lygiai kaip pakankamai nuspėjami ir gana schematiški yra knygos herojai. Jeigu palyginsime juos kad ir su Jo Nesbo kuriamais personažais, akivaizdu, kad N.Neuhaus kūryboje žymiai daugiau klišių. Ir visgi, tai knyga, kurią galėčiau rekomenduoti kaip visai neblogą pasirinkimą skandinaviškų trilerių mėgėjams. Beje, gal ir keistai tai skamba, tačiau skaityti vokiečių autorės detektyvą yra netgi savotiška egzotika, šios šalies autorių detektyvai leidžiami pas mus ne taip jau ir dažnai. 

Apie knygos siužetą – iš knygos pristatymo: 

Prieš vienuolika metų Altenhaino kaimelyje be pėdsakų dingo dvi septyniolikmetės. Teismas, remdamasis vien netiesioginiais įkalčiais, dešimčiai metų kalėjimo nuteisė Tobiją Sartorijų. Atlikęs bausmę vyras grįžta į gimtinę ir randa sugniuždytą tėvą, apleistus namus. Neištvėrusi įtampos nuteisus sūnų Altenhaino kaimą paliko Tobijo motina, žlugo šeimos kavinė, buvusi ne tik pajamų šaltiniu, bet ir visu Sartorijų šeimos gyvenimu.

Tuo metu nuo pėsčiųjų tilto nustumiama moteris. Kriminalistai Pija Kirchhof ir Oliveris fon Bodenšteinas nustato, kad tai Rita Kramer, kalėjusio Tobijo motina. Ar šis išpuolis sietinas su merginų žudiko grįžimu? Apklausiami kaimo žmonės atsitveria tylos siena. O kai Altenhaine dingsta dar viena mergina ir vietinis vaikinas, prasideda lenktynės su laiku...

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min