Dienomis P. Giordano dirba fiziku, naktimis rašo apie būties laikinumą. Dalydamas interviu iš visų jėgų stengiasi atitrūkti nuo savo niūrių, kenčiančių personažų. Pripažįsta pats neišgyvenęs tokių stiprių jausmų ir žiaurių įvykių kaip jo herojai, tačiau sugebėjo taip įtaigiai juos sukurti, kad knyga vos pasirodžiusi susilaukė neįtikėtinos sėkmės. Tai vienas iš nedaugelio rašytojų, kurio kūriniuose nėra autobiografinių elementų. P. Giordano viename interviu yra sakęs: „Man nepatinka tie, kurie rašo norėdami išsilieti. Aš rašau todėl, kad man patinka skaityti. Gal tai ir banalu, bet teisinga.“ Vienintelis autorių ir romano veikėją Matiją jungiantis saitas – aistra matematikai, įnešančiai tvarkos į painų pasaulį. Pasak autoriaus, „mūsų visuomenėje gyvenimas atrodo tarsi tuščia ertmė, kurią reikia pripildyti triukšmo“, tad jis pats stengiasi pabėgti nuo šio principo į švarų, tylų, aiškų skaičių pasaulį.
Tai vienas iš tų žmonių, kurių jauname kūne gyvena sena siela. Paklaustas apie šiuolaikinį jaunimą P. Giordano atsako nežinąs, koks šis yra, mat bendraująs tik su už save vyresniais. P. Giordano nemėgsta interneto, nes, pasak jo, jame per daug pasiūlos, per daug triukšmo. Save vadina „paprastu vaikinu, mėgstančiu paprastumą“. Vis dėlto, už paprastumo kaukės slypi itin jautri siela, sugerianti į save skaudžius išgirstus pasakojimus, matytus įvykius. Pavyzdžiui, romane aprašomą nemalonią, vėliau tragiškai pasibaigusią Alisos slidinėjimo istoriją jis yra išgirdęs iš vieno žmogaus ir atvirai pripažįsta, kad pasakojimas jį labai sukrėtė. P. Giordano savo jausmus talentingai perteikė knygos puslapiuose, nes skaitytoją ši istorija sukrečia ne mažiau. Paklaustas, kodėl jį taip žavi pirminiai skaičiai, atsako, kad jie – didžioji matematikos paslaptis, neišspręsta net pasitelkus šių laikų technologijas. Pasak jaunojo rašytojo, pirminiai skaičiai – tobulas būdas vienatvei išreikšti. P. Giordano geba pasakoti objektyviai, neidealizuodamas ir negarbindamas savo kuriamų veikėjų. Kaip pats teigia: „gyvenime aš negalėčiau susidraugauti su tokiais žmonėmis kaip Alisa ir Matijas. Jie per daug įsigilinę į save ir per daug savęs gailisi, manau, skaitytojui taip pat kyla noras papurtyti juos, pažadinti iš tylos ir sąstingio.“ Stebėdamas tikrovę iš šalies, P. Giordano geba apie ją kalbėti itin įtikinamai, moka sujaudinti skaitytoją nenukrypdamas į sentimentalumą.
Spėjama, kad šiai pirmajai knygai lemta tapti svarbiausia P. Giordano knyga. Europoje knygos populiarumas prilyginamas tokiems bestseleriams kaip „Da Vinčio kodas“, „Saulėlydis“ ir „Mergina su drakono tatiuruote“. Italijos skaitytojai ją įvardijo kaip vieną originaliausių ir geriausių šio meto kūrinių. Knygos branda, iš jos puslapių sklindanti išmintis ir patirtis, regis, visai nesiderina su jaunu autoriaus amžiumi ir jo profesija – teorine fizika. Tačiau, pasak autoriaus, būtent fizika ir matematika padėjo jam išgryninti knygos stilių, apvalyti tekstą nuo pertekliaus, sutelkti dėmesį į detalių tikslumą. O visgi, pasakojimas liejasi labai natūraliai, matyti, kad jis nesudurstytas dirbtinai, niekas nepritempta. Juntama didelė stilistinė branda ir meistriškumas pasakoti apie skaudžius, nemalonius ir jaudinančius dalykus: paauglystės problemas, vienatvę, patyčias, norą pritapti, kaltę ir atpirkimą. Šis romanas stipriai kilstelėjo vadinamųjų jaunųjų rašytojų kūrybos kartelę, jame nėra nepatyrusiems autoriams įprasto poetinio ribotumo, egocentrinio autobiografiškumo, noro tuščiai šokiruoti. P. Giordano teigia, kad normalumas jo nė kiek nedomina ir nesupranta, kodėl kai kurie rašytojai juo žavisi. „Normalume aš nematau nieko herojiško“, – teigia autorius. Jam įdomesni išskirtiniai, sudėtingi gyvenimai, neurozių ir graužaties iškankintos sielos. P. Giordano, dalelių fizikos doktorantas, rašo itin originaliai, giliai, bet netuščiažodžiaudamas, palikdamas tekste tik tai, kas išties būtina, veikiau atimdamas nei pridėdamas. „Pirminių skaičių vienatvė“ – tai knyga be laimingos pabaigos, be moralizavimo ir dirbtinio graudinimo. Anot kritikų, rašytojui geriausiai pasisekė aprašyti vaikų vidinį pasaulį, tad skaitytoją knyga įtraukia jau nuo pat pradžių, nuo pirmųjų dviejų skyrių, pasakojančių tragiškus, veikėjų ateitį nulėmusius įvykius.
Jautriai vaizduojama sužalota jaunystė romane nešaukia ir neprovokuoja, tiesiog parodo tai, ko įpratome nebematyti. Pasak kritikų, „autorius puikiai žino, kaip papasakoti istoriją, žino, kad didžiausias smurtas slypi tiksliose detalėse.“ Pro P. Giordano akis niekas nepraslysta, jis giliai įsiskverbia į savo personažų sielas, suvokia, kad gyvenimas susideda iš reikšmingų ir skaudžių smulkmenų. P. Giordano geba neįtikėtinai įtaigiai perteikti tikrą paauglystės kančią, jo veikėjai semiasi jėgų iš niekada neužgyjančių žaizdų. Pasak vienos italų kritikės, „pagrindinis šio įstabaus romano veikėjas – vienatvė.“
Alisa ir Matijas – du žmonės, amžiams paženklinti vaikystėje įvykusios nelaimės ir dėl to tapę kitokie, ypatingi. Alisa, nekenčianti slidinėjimo ir griežto tėvo, priversta ankstų šaltą rytą keltis su slidėmis į kalną. Ji atsilieka nuo vaikų grupelės, nukritusi nuo skardžio susilaužo koją ir lieka gulėti sniege klausdama savęs, ar vilkai miega žiemos miegu. Matijas, neįtikėtinų protinių gabumų berniukas, turi protiškai atsilikusią dvynę seserį; jis nori pritapti prie kitų vaikų ir išvengti pašaipų, todėl eidamas į klasės draugo gimtadienį palieka sesutę pasėdėti parke, ši dingsta ir niekada nebeatsiranda. Vėliau Alisos ir Matijo likimai susiduria, bet niekada nesusijungia, juos lydinti vienatvė neleidžia su niekuo suartėti. Jie – kaip pirminiai skaičiai, dalijami tik iš vieneto ir iš pačių savęs, išsibarstę tarp sudėtinių skaičių ir jų skiriami, pasmerkti vienatvei. Todėl šie skaičiai taip ir žavi romano veikėją Matiją. Tokie vienišiai dažniausiai kitiems kelia įtarimą, net baimę, todėl ir dviems paaugliams sunku pritapti prie kitų. Jie norėtų būti kaip kiti, tačiau to nesugeba. Vaikystėje jų likimai pasikeitė vos per keletą sekundžių ir dabar, jau suaugę, jie taip ir nesugeba nusimesti to užgulusio svorio, egzistencinio sunkumo. Skaudžiai paženklinti gyvenimo, jie kiekvienas savaip nusprendžia jame nebūti. Alisa slepia ir išmeta maistą ir nevalgydama naikina save. Matijas pasineria į švarų, aiškų matematikos pasaulį, suteikiantį chaotiškam gyvenimui tvarkos. Kaip ir daugelis genialių žmonių, Matijas kitoks – keistuolis. Tačiau istorija – ne apie skaičius ir protą, o apie jausmus. Todėl ji taip ir paliečia skaitytoją, galintį veikėjų gyvenimuose įžvelgti bent trupinėlį savęs, savo gyvenimo istorijos.
