Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gegužės 3d. 18:39

Rašytoja Sigutė Ach: „Aš mėgstu pasakas, o ypač jei jose yra stebuklų, paslapčių ir gėrio“

Sigutė Ach
Asmeninio archyvo nuotr. / Sigutė Ach

Žodis „pasaka“ šiuolaikiniame laikrodžio tiksėjimo amžiuje, rodos, pamažu praranda magiškumą, stebuklingą aurą. Juk net nesusimąstę, vos žvilgtelėję pro langą, dar traiškanotomis akimis ją lyginame su už lango vyraujančiu oru. Kartkartėmis įsisvajojusius pašiepdami sudraudžiame: juk pasaka – tai vaikų reikalas. Bet ar tikrai į burtų šalį nukeliantys tekstai ant Aladino kilimo kviečia paskraidyti tik į vaikus?

Apie pasakas vaikams ir suaugusiems, vaikystės svajones ir stebuklingą šiandieną savo mintimis sutiko pasidalinti, menininkė, rašytoja, Trolių Mumių gerbėja Sigutė Ach, kurios pasakas, kupinas šilumos ir originalių iliustracijų, leidžia leidykla „Nieko rimto“.

– Šiandieną paklausus, kokias asociacijas kelia žodis „pasaka“, daugelio žmonių veidus papuošia ilgesinga šypsena, o žvilgsnis skrenda į tolį, tepasakant: „nostalgija“. Kokias Jums mintis kelia šis žodis? Juk pati dedate sukauptą gyvenimo išmintį, papildydama ją vaizduoties žiupsniu, į pasakiškas istorijas.

– Aš mėgstu pasakas, o ypač jei jose yra stebuklų, paslapčių, gėrio... tik su amžiumi man patinka vis labiau sudėtingos, literatūrinės, turinčios „kelis dugnus“ istorijos. Tokia, pavyzdžiui, yra garsios anglės Eleonoros Farjeon kūryba. Leidykla „Nieko rimto“ yra išleidusi pora jos pasakų tomų.

– Ko, jūsų manymu, moko pasakos?

– Man pasakose svarbus pasiryžimas patikėti savo jėgomis, momentas, kai atvira širdimi daromi veiksmai yra remiami didesnių už žmogų jėgų. Pasakose labai jaučiamas ir veiksmo – atoveiksmio dėsnis. Vaikui neįkyriai papasakojama: ką bedarytum, tai turės atgarsį, eik savo keliu, klausydamas savo širdies, būk atviras pasauliui ir jautrus, ir jis tau atvers savo stebuklus. Vis dar esu įsitikinus, kad šios tiesos svarbios ir pasakos – puiki forma jas perteikti. Manau tokia pati pirmoji pasakų funkcija ir buvo, dėl to jos tokios nepasiduodančios laiko korozijai.

Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia!

– Kaip manote, kurios pasakos, tradicinės ar šių laikų rašytojų, yra efektyvesnės ugdant vaiko mąstymą ir suvokimą dabartiniame pasaulyje?

– Jei ėmėme kalbėti apie tradicines ir šiuolaikiškas – tai man labai patinka „nonsenso“ stiliaus pasakos – jose nėra dualumo, jų pasaulis nesuskirstytas į blogį ir gėrį, o visas turinys pašvęstas vaizduotės žaismui. Vaikui svarbios ir klasikinės, ir „nonsensiškos“ pasakos, bet visų svarbiausia – suaugusiojo dėmesys. Mes vaikui esame vedliai į realų pasaulį, o pasakos – įvairios – stebuklinės ir jumoristinės, senovinės ar modernios – tik vienas iš būdų pasikalbėti su mažyliu apie tai, kas jį supa ir kas yra išties svarbu, kilnu, amžina, o kas – žema, niekinga ir laikina.

– Kokia pasaka jūsų mėgiamiausia? Ar manote, jog pasakos – tai istorijos tik vaikams? O galbūt jos esą kur kas gilesnės ir vaikams pritaikyta kalba skatina pamąstyti apie dalykus, kurie rūpi įvairaus amžiaus žmonėms?

– Man pasakos – tai laiko nugludinti ir dėl to jam beveik nepavaldūs archetipai, nešantys savyje esminės išminties inkliuzus. Net nemokant pasakos klausyti ir ja netikint, kažkur pasamonėje ji „veikia“, nukreipdama mus teisingu keliu, nelesdama suklysti. Viena mylimiausių mano vaikystės pasakų – „Pasaka apie baltą vilką“, labai patiko ir „Pelenė“, ir visos atmainos pasakos apie drąsų ir paprastą jaunuolį, išgelbėjusį visa karalystę. Itin žavėdavo siužetai apie išmintingas gražuoles – žynes padedančias didvyriams jų misijose. Na, o dabar „labiausia“ man yra Tuvės Janson kūryba – aš Trolių Mumių slėnyje vykstančio gyvenimo fanė.
 
– Kokią pasaką skaitydavote savo atžaloms prieš miegą?

– Skaitydavau Donaldo Biseto pasakas „Aukštyn kojom“ arba ką nors eiliuoto, prodainiu, vėliau jau jie patys rinkosi mylimas knygutes, jų turėjome daug.

– Jei šią akimirką mostelčiau magiška lazdele, leidžiandžia tapti pasakos veikėja, kokiu personažu norėtume pavirsti ir kodėl?

– Visad norėjau būti burtininke, nes labai sunku būdavo ilgas kasas susišukuoti, dėl jų turėdavau į mokyklą keltis visu pusvalandžiu anksčiau. Norėjau užburti savo plaukus, kad tol, kol šukuosiu, jie sutrumpėtų, o po to vėl pailgėtų. O dabar kartais iš tiesų mano gyvenime nutinka stebuklų, gal tokių „paprastų“, bet ne mažiau ypatingų, tikrai. Ir aš vis dažniau į pasaulį ir jo reiškinius žvelgiu kaip į neįtikėtiną, dievišką, nepaaiškinamą stebuklą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:00
01:02
00:21

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata

Jauskitės gražūs

Parašykite atsiliepimą apie 15min