Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytoja Vytautė Žilinskaitė: „Perskaitau, ką parašiusi, ir – už skalpelio...“

Vytautė Žilinskaitė
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Vytautė Žilinskaitė
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Su rašytoja, vaikų literatūros ir satyrų kūrėja Vytaute Žilinskaite pokalbis apie lietuvių literatūrą, kalbą, jos pasaulėvaizdį, naujadarus ir tekstų redagavimą.

– Kai telefonu tarėmės dėl pokalbio, užsiminėte, jog namuose turite visus dvidešimt didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų. Ar dažnai tenka juos atsiversti? Pirmiausia ieškote žodžių reikšmių, o gal – jų šaltinių, sakinių pavyzdžių, atskleidžiančių lietuvių kalbos pasaulėvaizdį?

– Ieškodavau ir tebeieškau – to, ano... Atsiverčiu dabartinį žodyną, po to – sisteminį, sinonimų, frazeologinį, tarptautinį, galiausiai vieną iš dvidešimties. Dėl ko? Kad įsitikinčiau, pavyzdžiui, ar galimas to ar kito žodžio pavartojimas mano norimu atveju, ar yra įdomesnių jo vartojimo būdų; beieškodama užklystu pas to žodžio giminaičius, užsibūnu, užsimirštu... Nemaža laiko atima tokie pasižodinėjimai, o jų pasaulėvaizdžiai užgožia mano tekstovaizdį, išmuša iš kūrybinių vėžių... Užtat visada lieka nuostaba: „Dievulėli, kokie mes turtingi, kaip niekas kitas pasaulyje, net visatoje!“... Vartojami ar jau nebevartojami tie žodžiai, bet jie neprapuls, pasiliks įamžinti. Tik va: jeigu į pirmąjį dvidešimtuko tomą jų sutilpo nuo A iki B, tai raidei P prireikė jau dviejų storokų tomų, o Ž peršoko tūkstantį puslapių! Verkiant reikia papildytų pirmųjų tomų leidimo! Geriausiai žinote tai patys...

Taigi beieškodama surandu tą reikiamą žodį: sodrų, savitą, tik dėk į tekstą, bet... neprilips. Miestietė esu, tą antspaudą turi kūryba, tad žodžių pasirinkimas yra apribotas. Ir išvis... kol dvidešimtuko tomai pilnėjo, turtėjo – vartojamoji (ypač šnekamoji) kalba liesėjo, skurdėjo, ir taip tolyn... Kaip tai veikia mūsų mąstyseną – numanyti nesunku...

Vieną dieną privedžiau savo sūnų prie „Didžiojo žodyno“ ir prisakiau: – Saugok kaip savo akies vyzdį! Tą patį perduok savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams!

– Kokia Jums atrodo dabartinė lietuvių kalba, palyginti, tarkim, su ta, kuri buvo vartojama prieš ketvirtį amžiaus?

– Per minimą laiką kalba apsivalė, rečiau išgirsti barbarizmų, lenkiškų, rusiškų intarpų; čia gerokai pasidarbavo kalbininkai, spauda, LRT radijas ir televizija, nors ir šie ne be nuodėmių. Kebliau dėl žodžių kirčiavimo, pati nejučia nusižengiu, bet kai kas atleistina dėl tarmių įtakos.

Vieną dieną privedžiau savo sūnų prie „Didžiojo žodyno“ ir prisakiau: – Saugok kaip savo akies vyzdį! Tą patį perduok savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams!

Apmaudu, kai kalbą žaloja aukšti pareigūnai ar estrados „žvaigždės“; ne vienas klausytojas kartos tą patį pasikliaudamas jų autoritetu. O ir ko norėti iš eilinių žmogelių, kai kelias kadencijas Seime išsėdėjęs parlamentaras kaip tarė, taip ir tebetaria: „parlaaamentas“, „departaaamentas“... Jo klausantis nenorom braunasi mintis: „Ką naujo gali duoti įstatymų kūrimui toks sustabarėjėlis?.. Šaunu, kad Prezidentės „ne prie ko“ pasigavo žurnalistai, dažniau taip! O ir kodėl negalėtų viešo pokalbio, forumo, disputo ar kito renginio vedėjas prieš pradėdamas laidą įspėti jos dalyvius, kaip teisingai vartoti atitinkamos srities žodžius? Negera ir net juokinga klausytis, kai vienas taria „Téisės aktas“, o čia pat kitas „teisė̃s aktas“; vienas – „projèktas“, kitas „pròjektas“ arba „proèktas“; vienas – „konstitùcija“, kitas – „konstitūcija“... Negana, kad prieštaraudami vienas kitam politikai, ekonomistai ir kitų sričių specialistai palieka klausytojų galvose sumaištį, tai dar ir čia...

Na, o viešojoje erdvėje kaip skraidė, taip tebeskraido „fainas“, „jo“, „vot“ (vat), „maikė“, „biškis“, „durnas“ ir pan., o rytietiški nešvankūs keiksmai net kaimuose nustelbia lietuviškuosius. Užtat eidama gatve nudžiungu išvydusi „Avalynės remontą“ pakeitusią „Avalynės taisyklą“, bet nuliūstu matydama „Katpėdėlę“ išgujusį „Charlie“. Nenoriai priimu LRT „pastišus“, „formatus“, skauda širdį, kad „nacionalinis“ išstumia „tautinį“.

– 1961 m. išleidote eilėraščių rinkinį „Nesustok, valandėle“, tačiau netrukus ėmėtės prozos. Kas lėmė šį žanrinį posūkį? Ar, pradėjus rašyti mažiesiems skaitytojams, nebuvo minčių rašyti ir eilėraščius suaugusiems?

– Nė iš tolo nebuvo. Iš inercijos dar vieną kitą parašiau ir – sudie! Juk pasakų kūrimas gana arti poezijos: stengiesi, junti, jog turi būti ritminga, muzikalu, o ir peno vaizduotei kur kas daugiau… Kas šį posūkį lėmė? Gal neuronų persigrupavimas pakaušyje (juokauju), sūnaus vaikiškas amžius, savos vaikystės praradimai – juk niekas man pasakų nei skaitė, nei sekė, vieną vienintelę iš savo vos kartą matytos senelės teišgirdau ir atsimenu ją žodis žodin; perpasakojau ją sūnui, šis – savo dukroms, taip ir keliaus... Toji senelė buvo vaikščiojanti dainų skrynia, bet daugiau nė viena iš jos man nenubyrėjo.

– Gavote ne vieną premiją, apdovanojimą už kūrybą vaikams. 2010 m., minint Jūsų 80-metį, surengtuose Prano Mašioto skaitymuose, skirtuose Jūsų kūrybai aptarti, ne vienas iš kalbėjusiųjų minėjo Vytautės Žilinskaitės kūriniams būdingą liūdnumą – kaip teigiamą bruožą. Rodos, ir šiandien įvairiuose renginiuose, susitikimuose su skaitytojais rašytojai išgirsta bene tradiciniu tapusį klausimą – kodėl Jūsų eilėraščiai, novelės, romanas dvelkia liūdesiu? O gal tą „liūdesį“ klausiantieji pernelyg tiesmukai supranta?

– Liūdesys įsismelkia į kūrinį neatsiklausdamas manęs. Priimu jį kaip tikrumą, neišvengiamybę. Sykį esu rašiusi, kad vaikas nuostabiausias tada, kai akyse jam dar ašaros, o lūpos jau juokiasi. Tuo ir stebuklinga vaikystė. Intuityviai siekdavau, kad džiaugsmas mainytųsi su grauduliu – kaip šviesa su tamsa, diena su naktimi. Tokia mūsų būtis ir buitis, pilnatvė; vienas be kito aniedu jausmai ilgai netvertų arba nuvestų į kraštutinybes. Ir vis dėlto gėris net ir pralaimėdamas blogiui turi laimėti: mirdama peteliškė sudrebina geležinę roboto širdį, ir jame bunda žmogiški jausmai; susidegindamas Kutas išgelbsti Kadrilį nuo nužmogėjimo... Beje, anoji vienintelė iš gyvų lūpų mano girdėta pasaka buvo itin žiauri su itin linksma pabaiga, gal už tai ir paliko pėdsaką.

Liūdesys įsismelkia į kūrinį neatsiklausdamas manęs. Priimu jį kaip tikrumą, neišvengiamybę

Negaliu neliūdėti matydama, kaip pasaulio galingųjų gobšumas įvarė į ekologinę prapultį visą planetą, o dėl mūsų valdžios savanaudiškumo akyse nykte nyksta tauta...

– 2013 m. išėjusi Jūsų knyga „Ne tas drugys“ – sugrįžimas į suaugusiųjų literatūros lauką. Mįslinga istorija apie Portugalijoje publikuojamos, tačiau Lietuvoje kažkieno išdergtos novelės autorių Donaldą – tarsi rašytojo padėties, literatūros kritikos, žmonių ydų, tarpusavio santykių ir nuolat juos lydinčių absurdiškų, komiškų situacijų pynė. Pristatydama šį romaną, rašytoja Renata Šerelytė pabrėžė žodžio drausmę. Ir išties, kaip šioje pynėje pavyksta išlikti drausmingai ir netuščiažodžiauti?

– Tiksliausią atsakymą duotų šios knygos rankraščiai. Jei kas pamatytų, žinotų, kiek jų prirašyta, perrašyta, pribraukyta, suplėšyta, skiautelėmis išbarstyta – pasipurtytų ir sumurmėtų: „brrr, prasidėti neverta, koks juodas darbas!..“ Kitiems, einasi „balčiau“, lengviau, kaip ir man kadaise. O dabar paskaitau, ką parašiusi, ir – už skalpelio...

– Romano antraštiniame puslapyje rašoma: „Nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos formos kūrinyje vartojamos kaip autorės stilistinės priemonės.“ Ir išties, romane, dažniausiai veikėjų kalboje, jų nestinga („pripaškudinti“, „moment!“, „pufikas“, „faina“, „fužerka“, „zaraza“, „tumbočka“ ir t. t.). Ar tai Jūsų pačios sumanyta, ar tą sakinį galima suprasti kaip leidyklos apsidraudimą nuo galimų kalbos prižiūrėtojų priekabių? Tiesa, neretai tokie žodžiai ir įvardinami kaip žargonas: „– akurat! – jos tonu ir žargonu pakartoja Donaldas.“ (p. 42), „Galgonai.“. Koks žodžio talpumas, taiklumas, tikras radinys dykynėje... kad ir barbarizmas.“ (p. 133), „– Gaspadinė! – pagarbiai taria neteiktiną žodį.“ (p. 176) ir t. t. Tačiau, rodos, toks neteiktinų žodžių vartojimo būdas literatūroje savaime, be jokių įspėjimų, skaitytojų turėtų būti suvokiamas kaip stilistinė raiškos priemonė, išryškinant veikėjų charakterius ir jų aplinką? O gal dabartinė skaitančioji visuomenė yra beprarandanti kalbos jausmą, pojūtį?

– Leidykla ne be reikalo apsidraudė, nes stilistas reikalavo visur, net ir dialoguose, nenorminius žodžius išskirti kursyvu ar kabutėmis. Su dauguma jo pataisymų, suardančių mano stilių, žodžių sąsajas, ritmiką, ir šiaip nebūtinų, sutikti negalėjau, todėl tekstas atsidūrė kito stilisto, tai yra stilistės rankose. Ši buvo kur kas subtilesnė ir įžvalgesnė, ačiū jai.

O dėl barbarizmų, žargono... Kaip kitaip įvesčiau skaitytoją į miesčionišką pasaulėlį su jo tariamomis vertybėmis, pomėgiais, manieromis ir, svarbiausia, šneka? Tačiau dialoguose nenorminius žodžius specialiai pažymėti, tartum veikėjai patys žinotų juos esant neteiktinus – manau, nėra tikslinga. Taip ir buvo palikta. Pasitikiu skaitytoju, viliuosi, kad jis pasidygės kalbos darkymu ir net bus reiklesnis pats sau. O „petelnė“ ir man skamba maloniau nei daugelis įteisintų svetimžodžių, bet tai nereiškia, kad aš ar mano herojus juos vartosime, tai buvo tik lyrinis Donaldo nukrypimas, atsipalaidavimas po dvasinių sukrėtimų...

– Romane rasime ir naujadarų, pvz.: „perpirklys“ , „savažodis“, „bjauražodis“ ir kt. Kartais netgi samprotaujama naujadarų tema: „Petelnė... Svetimžodis, o ausiai kaip savas... savažodis... ar tik nebus naujadaras?“ (p. 180). Kaip manote, ar rašytojas šiandien dar gali kurti žodžius, kurie pasklistų plačiau, prigytų visuomenėje?

– Kurti, kaip įsitikinote, gali, tačiau paskleisti... kaip? Garbioji įstaiga, kurioje dirbate, šį reikalą išmano kur kas geriau už rašytojus. Beje, pastebėjau, kad kai rašytojai imasi patys spausdinti ir skleisti savo knygas, jų meninis lygis suprastėja.

– Kaip žiūrite į Jūsų kūrybos redaktorius leidyklose? Ar lengvai leidžiate jiems šeimininkauti savo tekstuose?

Dabar, jau sukaupusi nemaža žinių ir patirties, esu jiems kur kas reiklesnė, bet kūrybos kelio pradžioje priimdavau jų pastabas ir siūlymus su dėkingumu. Studijavau žurnalistiką ir per mažai gavau teorinių ir praktinių gimtosios kalbos žinių. Miela prisiminti D. Venclovaitės jautrumą, J. Pilypaičio nuoširdumą; vėliau jis atsiprašė išbraukinėjęs tai, kas politiškai neteiktina.

Ir vis dėlto... Tikrindama, taisydama pakartotinius savo knygų leidimus matau, kad redaktoriai buvo perdėm atlaidūs.

Parengė Saulius Vasiliauskas, Lietuvių kalbos institutas

Bernardinai.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min