Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Trilerių virtuozas Johnas Katzenbachas: „Kuo iš tikrųjų galime pasikliauti?“

Johnas Katzenbachas
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Johnas Katzenbachas
Šaltinis: 15min
0
A A

Amerikietis Johnas Katzenbachas, neseniai išleisto „Profesoriaus“ (iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, išleido „Tyto alba“) autorius – vienas ryškiausių amerikiečių psichologinio trilerio meistrų. Žinių apie nusikaltimus ir rašymo įgūdžių jis įgijo dirbdamas teismo korespondentu Naujajame Džersyje ir Majamyje. Lietuvių kalba jau išleisti trys J. Katzenbacho trileriai – „Analitikas“, „Kilnus tikslas“ ir „Ne tas žmogus“.

Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ puslapio socialiniame tinkle „Facebook“ ir sekite naujienas apie literatūras bei dalyvaukite knygų konkursuose.

Dešimtoji J. Katzenbacho knyga „Profesorius“ – tai ir įtampos kupinas, meistriškai parašytas trileris, ir knyga, kelianti klausimus: kuo galime iš tikrųjų pasikliauti, kas yra tikra, o kas mūsų fantazijos padarinys? Su šiais klausimais susiduria du knygos veikėjai – psichologijos profesorius, vienišas pensininkas, ir Dženiferė, kaimynystėje gyvenanti paauglė. Tikrovėje nesusigaudantis, senatvinės demencijos ištiktas vyras ir jaunutė mergina išties puikūs kandidatai tapti aukomis.

Interviu vokiečių tinklalapiui buecher.de Johnas Katzenbachas atskleidė siekiantis, kad jo knygų skaitytojai pajustų baimę ir įtampą, prisipažino, kad jį patį smarkiai veikia rašomas tekstas, pasidalijo savo nuomone apie internetą, su kuriuo susijęs trileryje aprašomas nusikaltimas.  

– Savo naujausiam trileriui parinkote labai neįprastą pagrindinį veikėją – į pensiją išėjusį ir demencija sergantį profesorių. Kodėl? 

– Profesoriaus Adriano Tomo personažas gimė po to, kai mano senam, be galo brangiam draugui buvo diagnozuota smarkiai progresuojanti demencija, nuo kurios jis galiausiai ir mirė. Tuo metu daug skaičiau apie šią klastingą ligą, palaipsniui naikinusią mano draugo asmenybę, ir mano dėmesį patraukė vienos retos, bet ne mažiau baisios ligos aprašymas. Pacientas dažnai regėjo haliucinacijas ir pamažu prarado atmintį. Kaip tik tą akimirką man prieš akis iškilo naujos knygos idėja: senas profesorius, kuriam diagnozuojama demencija, atsitiktinai tampa nusikaltimo liudininku. Jam demencijos diagnozė reiškia ne tik fizinę, bet ir dvasinę mirtį – praradimą to, kas jį daro asmenybe. Todėl galimybė atskleisti nusikaltimą jam tampa paskutine proga pasipriešinti ligai, kol ši dar nesunaikino jo savasties.

– Kaip Jums sekėsi plėtoti šią idėją plėtoti? Ar nebijojote, kad toks trilerio veikėjas skaitytojui bus nepatrauklus ir kad jį bus sunku suvaldyti?

– Kurdamas personažus visada stengiuosi įsivaizduoti skaitytojus, kurie keltų tuos pačius klausimus kaip ir knygos veikėjai. Noriu, kad skaitytojai pajustų tokią pat įtampą ir baimę, kokią jaučia pagrindiniai veikėjai, kad užčiuoptų neigiamų personažų žiaurumą ir energetiką. Kadangi profesorius atsiduria nepavydėtinoje ir, mediciniškai vertinant, nepaprastoje situacijoje, norėjau, supažindinti skaitytoją su ligos poveikiu, kad jie pajustų užuojautą. Man buvo svarbu, kad skaitytojas suvoktų, ką jaučia įkalintas žmogus, – juk vienas personažas tampa savo ligos įkaitu, o kitas pagrobiamas ir įkalinamas rūsyje. Mane patį situacijos dinamika smarkiai paveikė, todėl neabejoju, kad ir skaitytojai bus sužavėti.

– Ieškoti Dženiferės profesoriui padeda savotiški pagalbininkai. Tiesa, visi jie mirę. Vis dėlto, akivaizdu, kad šie dialogai su mirusiaisiais profesoriui labai praverčia. Bet ar tai įtikinama?

– Ak taip, haliucinacijos. Bandydamas daugiau sužinoti apie profesoriaus ligą, kalbėjau su keliais savo draugais, žinomais psichiatrais. Vienas jų patvirtino, ką jau seniai nujaučiau: pasirodo, mano aprašoma demencijos forma dažnai sukelia ligoniams haliucinacijas, susijusias su tam tikrais jų gyvenimo epizodais. Tai reiškia, kad jiems bet kada gali pasirodyti, pavyzdžiui, prosenelė, vienaragio pavidalu šuoliuojanti per gatvę. Sukūriau tris personažus, kurie kadaise atliko svarbų vaidmenį profesoriaus gyvenime ir dabar nuolat pasirodo jam haliucinacijose. Tie regėjimai pasirodo tik tada, kai profesorius per juos apmąsto dalykus, kuriuos jau žino. Haliucinacijos tarsi veda profesorių per mįslių labirintą. Iš esmės, jos tiesiog nukreipia jį ten, kur jis ir pats anksčiau ar vėliau pasuktų. Ar tai įtikinama? Be jokios abejonės! 

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Dar vienas svarbus knygos personažas – Dženiferė, šešiolikametė paauglė, kuri baimindamasi patėvio pabėga iš namų, bet iškart yra pagrobiama. Ar ši veikėja turi prototipą?

– Dženiferė – vienas mėgstamiausių mano sukurtų personažų. Ji stipri, bet ir pažeidžiama, ji yra ir vaikas, ir suaugęs žmogus viename asmenyje, turi tvirtą charakterį, bet nestokoja ir silpnybių, gali elgtis ir protingai, ir kvailai. Įsivaizduoti ir įtaigiai aprašyti, kaip paauglė ištveria įvairiausius kankinimus, kol profesorius jos ieško, man buvo iššūkis. Deja, turiu jus nuvilti – Dženiferės personažas neturi realiai egzistuojančio prototipo. Galiu tik pasakyti, kad man vos pavyko ištverti savo dukters paauglystę. Net ir išgyvenęs visus šio etapo pakilimus ir nuosmukius, iki šiol labai miglotai įsivaizduoju, kas dedasi paauglių galvose. Ir esminis žodis šiame sakinyje yra „miglotai“. Drįstu teigti, kad niekas niekada neperpras, kokiais keistais ir laukiniais takais klajoja paauglių mintys, – tikrai neverta to tikėtis... 

– Knygoje aprašomos dvi nusikaltimo vietos: rūsys, kuriame laikoma Dženiferė, ir internetas. Kaip Jūs vertinate internetą? 

– Po teisybei, internetas yra puiki vieta nusikaltimams. Jis man kažkuo primena Laukinius Vakarus, tuos laikus, kai gyventojai pasklido po visą kraštą. Tada įstatymai buvo itin retas reiškinys, o jei ir buvo taikomi, tai tik savanaudiškais tikslais. Vis dėlto būtent ta nuotykių kupina epocha, kai neegzistavo įstatymai, suvaidino lemiamą vaidmenį formuojantis amerikietiškajam charakteriui.  Mano galva, internetas irgi panašiai veikia. Jo dėka galime greitai susisiekti vieni su kitais – ir tai be galo svarbu. Pasaulis pamažu mažėja ir mūsų skirtumai menksta. Deja, visi privalumai gali greitai virsti trūkumais...

– Kažkas yra pasakęs, kad Jūs – šių laikų moralistas, tik rašote ne traktatus, o trilerius. Ar Jūsų knygose užkoduota kokia nors žinia?

– Aš – moralistas? Ne daugiau ir ne mažiau nei bet kuris kitas autorius. Kiekvienas rašytojas vienaip ar kitaip išsako savo požiūrį į visuomenę, žmogaus prigimtį ir pasaulio įvykius. Kartais aš galvoju, kad mes kažkuo primename tuos kvaištelėjusius teisuolius, kurie susirenka Haid parko prieigose ir rėžia aistringas prakalbas apie politiką, visuomenę, futbolą ir kitas temas tiems, kurie jų klausosi.

– Jūsų knygų veikėjai anksčiau ar vėliau atsiduria ties bedugne, jiems tenka ištverti nemažai likimo smūgių. Kaip apibūdintume savo kuriamo žmogaus portretą?

– Mano veikėjams dažnai tenka susidurti su savo asmeniniais demonais ir kovoti su savimi. Tokie išbandymai atskleidžia jų charakterį, suteikia daugiau spalvų – mėgstu perteikti šį procesą savo knygose. Būtent tokie dalykai žavi skaitytojus ir daro romaną įdomų. Norėčiau, kad veikėjai skaitytojams būtų tokie pat svarbūs kaip ir man. Pavyzdžiui, imkime kad ir Holivudo filmus: žavimės Žmogaus-voro sumanumu iš anksto žinodami, kad viskas baigsis gerai arba pabaiga nebus nelaiminga. Skaitydami knygą, pavojų, kuriame atsiduria veikėjai, juntame daug stipriau, nes jie nėra superherojai. Baimė ir nerimas dėl jų likimo įsiskverbia daug giliau nei žiūrint filmą. Tokios knygos ypatybės kuria įtampą ir neleidžia skaitytojui atsitraukti. Ko gero, taip ir neatsakiau į Jūsų klausimą, bet jei atvirai, atsakymą rasite mano knygose.

– Parašėte dešimt psichologinių trilerių. Iš kur semiatės idėjų ir siužetų naujoms knygoms?

– Jei žinočiau, parašyčiau apie tai knygą ir parduočiau ją visiems potencialiems rašytojams. Galiu pasakyti tik tiek – visada mėgau pasakoti istorijas. Jos „apsireiškia“ man visur ir visais įmanomais būdais: mano gyvenime, mano draugų gyvenimuose, laikraščių straipsniuose, pokalbiuose, kuriuos atsitiktinai nugirstu stovėdamas eilėje prie kasos. Paprastai labiau pasitikiu vaizduote, o ne iš anksto parengtais darbo planais. Kas žino, gal po mano mirties mokslininkai išpreparuos smegenis ir aptiks ten kokį nors istorijų pasakojimo geną. Tada parašys apie tai knygą.

– Dažnai keliaujate ir pristatote savo knygas Europoje. Kas jus labiausiai džiugina tokiose kelionėse?

– Europoje, kur bepažvelgtum, pro modernaus pasaulio šydą matyti istorijos pėdsakai. Čia ikonografinis paveldas dera su dinamiškomis ateities formomis. Keliaudamas po Europą juntu aplink tvyrančią energiją ir lengviausias būdas jos pasikrauti – vėl ir vėl leistis į tokius knygų pristatymo turus. 

– Daugelyje Jūsų knygų veikėjams, o ypač aukai, šeima tampa priebėga, kur gera ir saugu. Ar Jūs pats esate šeimos žmogus?

– Turiu du vaikus, žmoną ir netgi šunį. Koks dar gali būti didesnis nuotykis, nei turėti šeimą? Įkopti į Everestą? Plaukti Amazone? Kitiems – gal, bet aš turiu savo nuomonę tuo klausimu.

– Kaip atsipalaiduojate po rašymo?

– Rašau nuolat, bet yra dalykų, kurie gali nustumti mintis apie rašymą į šalį. Pavyzdžiui, dažnai pasiimu muselinę meškerę ir einu žvejoti, be to, niekada nepraleidžiu Bostono „Red Sox“ žaidimo, Futbolo pasaulio čempionatų. Taip pat mėgstu pasivaikščioti su šunimi miške.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Knyga Literatūra
Parašykite atsiliepimą apie 15min