Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alina Orlova: „Visi menininkai ir kūrėjai daug kenčia, o kodėl žmonės to klauso?“

Alina Orlova
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Alina Orlova
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Alina Orlova (tikroji pavardė – Orlovskaja) – turbūt vienas geriausių muzikos atradimų Lietuvoje nuo pat „Foje“ ir „Anties“ laikų. Merginos auditorija – gerbėjai Rusijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje bei, žinoma, Lietuvoje. Savo neįprastu balsu Alina drebina daugelio širdis, o savo gerbėjus Lietuvoje nudžiugina tik keliais koncertais per metus. Neįtikėtinas džiaugsmas – net dvi dienas iš eilės (balandžio 18 ir 19 dienomis) vykstantys koncertai „Menų spaustuvėje“. Apie kūrybą, filosofiją ir jausmus 15min.lt kalbasi su tik neseniai iš Rusijos grįžusia atlikėja.

– Pats paprasčiausias, bet turbūt daugumai tavo gerbėjų kilęs klausimas: „Kur dingo Orlova?“. Ką veikiate? Kodėl nutolote nuo Lietuvos scenos?

– Nesijaučiu dingusi, nes čia gyvenu, čia būnu. Žinoma, gali susidaryti toks įspūdis prisimenant tuos laikus, kuriuos įvardinu „triukšmu“, kai buvo daug daugiau rašyta, kalbėta. Tačiau niekas labai nepasikeitė, mes tebegrojam. Kadangi Lietuva nėra didžiulė šalis, todėl ir negrojame kiekvieną savaitgalį.

– Nesinori to ankstesnio „triukšmo“?

– Ne, nesinori. Dabar daug geriau, nes viskas taip, kaip man patinka. Taip ir turėtų būti. Toks vidurys, kai nėra kažkokių kraštutinumų. 

Sunku kalbėti apie meną, muziką, nes muzika yra gyva pati iš savęs

– Surengsite net du koncertus „Menų spaustuvėje“. Kuo jie bus išskirtiniai? Kuo bandysite nustebinsite žiūrovus? Ar tiesiog juos vėl užkariausite savo nuoširdumu ir paprastumu?

– Visi visada laukia, kad juos nustebintum. Aišku, kažkas bus. Bus naujų dainų. Manau, kad netapsiu kitokia. Kasdien vis kitaip jautiesi, todėl ir patys koncertai būna labai skirtingi. Šviesų, fejerverkų – nebus, kaip visada. Bus muzika. Pati nežinau, kas ten bus, kokie žmonės ateis. Pati publika – dalis koncerto. Aišku, gal tik man taip atrodo, kad viskas labai skirsis, nes tiems, kas klauso, gali atrodyti, kad viskas vyks lygiai taip pat. Sunku kalbėti apie meną, muziką, nes muzika yra gyva pati iš savęs. Bus daug naujų kompozicijų, kurios daugumai bus negirdėtos.

– Minėjote, kad stebina patys susirinkusieji. Kaip jie stebina?

– Stebina savo buvimu. Kalbu labiau apie tokius pajaučiamus dalykus. Ateina žmonių masė, kuri būna kartu. Jie visada turi savo nuotaiką, kažką atjaučia, kažko ne, savaip reaguoja. Sunku tai apsakyti, lengviau pajausti. 

– Žiūrint iš šalies atrodo, kad tiesiog išeinate iš savęs koncertų metu. Kur būnate? Kaip vaizduotė padeda Jums išsigelbėti nuo rutinos?

– Dažnai naudojuosi savo vaizduote, ji turbūt išdidėjusi. Kartais malonu svajoti, o vaizduotė – labai svarbi kūrybai. Galiu pasakyti, kad nelabai patiriu rutinos. Žinoma, turiu ją savotišką. Ji yra, bet galiu jos nematyti. Tai priklauso nuo požiūrio. Tas pats požiūris yra susijęs su vaizduote. 

Tas pats vadinamas išėjimas iš savęs vyksta tada, kai viskas gerai pavyksta – kai pamiršti pats save, leidi tekėti muzikai ir tada pats pailsi

Kur būnu per koncertus? Tas pats vadinamas išėjimas iš savęs vyksta tada, kai viskas gerai pavyksta – kai pamiršti pats save, leidi tekėti muzikai ir tada pats pailsi. Man yra sunkiai paaiškinamas ir magiškas kiekvienas koncertas, nes pati nežinau, kas vyksta. Aišku, žinau, ką groju, dainų eiliškumą. Kur būnu? Tai turbūt manęs ir nebūna.

– Tai kas būna scenoje?

– Fiziškai būnu. Manau, kad jei žmonės jaučia, kad manęs ten nėra, tai viskas visai neblogai. 

– Kas Jums nepatinka savo pačios ankstesnėje kūryboje? Pavyzdžiui, tose pačiose garsiausiose dainose: „Mėnulis“, „Vasaris“ ar „Paskutinio mamuto daina“? Kaip galėtumėte jas palyginti su dabartinėmis dainomis?

– Galima jas lyginti, bet nematau reikalo. Bet kurią savo kūrybą, kad ir labai seną ar dabartinę – negaliu į ją objektyviai pažiūrėti, negaliu pasakyti, kad ji man labai patiktų. Man patinka pats kūrimo ir atlikimo procesas... Iš tiesų, tai negaliu savo kūrybos klausyti. Ji yra, bet aš jos nematau kaip savo. Man joje labai daug kas nepatinka. Pavyzdžiui, ji yra per arti manęs, ypač tos senos dainos. Viskas jose per daug atvira, ekspresyvu, bet vėlgi, tada man buvo 17 metų. Tai buvo mano išraiška. Keistai dabar save ten matau. Viskas ten per daug nuoga, man net nepatogu. 

Aišku, dabar dainuoju truputėlį kitaip, balsas šiek tiek pakito. Kiekvieną kartą reikia vėl iš naujo įsijausti į dainą. Kaltos pačios dainos, man patinka jas atlikti. Nežinau, ar kuri nors daina yra tokia ar anokia, gera ar bloga. Nėra reikalo iš esmės vertinti. Aišku, visada norėčiau groti kaip nors kitaip.

Negaliu ir nenoriu tapti kitokia. Visada atrodo, kad vis negana

– Tai kas trukdo?

– Negaliu ir nenoriu tapti kitokia. Visada atrodo, kad vis negana. Bendra tendencija būdinga žmogui, kad reikia vis daugiau ir daugiau, geriau ir geriau, bet kartais reikia susitaikyti su tuo, kas esi. Aišku, reikia judėti į priekį, tačiau netrukdant pačiam sau, nebūtina žiūrėti atgal. 

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Alina Orlova
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Alina Orlova

– Kaip pasikeitėte per šiuos metus? Galėtumėte tai įvardinti kaip asmenybės brandą?

– Jaučiu, kad truputį kitaip mąstau, kitaip viską matau. Keičiuosi, kaip ir visi kiti žmonės. Sunku pasakyti dėl brandos... Visada atrodo, kad dabar yra geriausia, kaip tik gali būti. Net pažiūrėjus metus atgal, net pusmetį, atrodo, kad ten dariau nesąmones arba ne tą, ne taip. Visada atrodo, kad dabar viską žinau geriausiai.

– O žiūrint muzikine prasme? Minėjote, kad seniau tekstai buvo atviresni.

– Nežinau, ar tai yra branda. Tai natūralus procesas. Visada jaunystėje, vaikystėje viskas atrodo kitaip. Pačioje pradžioje pirmiausia atsirasdavo tekstai, o po to jautri, bet visiškai paprasta ir primityvi melodija. Dabar viskas sukasi apie muziką, gyvenu pačia muzika, o ne tekstu. Dėl to šiek tiek viskas ir pasikeitė. Kinta muzikos esmė, tekstas išeina į kitą planą. Natūraliai užsidaro tas atvirumas. Na, jis išlieka, bet jis nebe toks tiesmukas.

Nieko nebijau. Atvirkščiai, dabar bijau daug mažiau

– Tai ko dabar bijote, kodėl bandote užsisklęsti?

– Nieko nebijau. Atvirkščiai, dabar bijau daug mažiau. Nežinau, kodėl ar kaip vyksta šie procesai. Gyvenime ir kūryboje vadovaujuosi natūralumu ir leidžiu dalykams tiesiog įvykti. Tas pats išėjimas iš savęs per koncertą – turi leisti tam įvykti ir nenorėti, neprašyti, nereikalauti kažko iš savęs, nes protu tai nelabai padaroma. Turiu omenyje, kad jei bandyčiau kažką tyčia daryti, tai tiesiog būtų akivaizdu ir netikra. Kodėl taip yra, aš nežinau. Tiesiog yra tokia natūrali jėga. 

– Labiau save laikote emocinga ar jausminga?

– Jeigu esi jausmingas, tai kartais būni ir emocingas, kai visi tavo išgyvenimai ir jausmai išeina į išorę. Esu ganėtinai emocinga. Pati muzika gana emocinga. Man patinka tas emocijų žaidimas. 

– Perdainuojate ir perkuriate kai kurias rusų dainas, pavyzdžiui, Viktoro Cojaus „Кукушка“. Kaip rusų atlikėjai imponavo Jūsų kūrybai?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad kai mokiausi mokykloje, klausydavau kažkiek rusiško roko, taip pat visokius „The Beatles“... Na, daug ko. Visos šios dainos pasižymi jausmingumu, kažkokiu dvasingumu, atvirumu. Ypač tai pasireiškia rusiškame roke: poezija, kuri yra lakoniška, paprasta ir suprantama, joje viskas yra atvira. Tas man turbūt patiko ir įkvėpė. Pradėjau groti dainas, kurios man patinka. Grojau, dainavau ir geriau pasidarydavo. Tada pradėjau groti pianinu, kaip kiti groja gitara, koverius. Pradėjau akomponuoti koverius, nes muzikos mokykloje po to sauso grojimo iš natų, kur tu negali kurti, kur tavęs niekas nemokina kurti, išmokau dėlioti melodiją ir tada jau galėjau kurti melodiją savo tekstams.

VIDEO: Alina Orlova-Kukushka

Visos šios dainos pasižymi jausmingumu, kažkokiu dvasingumu, atvirumu. Ypač tai pasireiškia rusiškame roke: poezija, kuri yra lakoniška, paprasta ir suprantama, joje viskas yra atvira

– Taigi, atsiskleidėte tikrąją istoriją, kaip atsirado Orlova...

– Na, taip. Tačiau įtaką darė ne tik rusiška muzika. Taip pat ir Moby, „Radiohead“. Jausmingos dainos, kurias būdavo galima padainuoti ir kurių dėka pramokau kažką pagroti. 

– Esate minėjusi, kad domitės filosofija. Kokios skleidžiamos filosofinės idėjos yra Jums artimiausios?

– Aš domiuosi labai diletantiškai. Gyvenime labiausiai padeda ir daugiausia remiuosi Rytų filosofija. Labiausiai yra įstrigęs Lao-Tzu. Iš jo rašto išsivystė daoizmas, o vėliau iš to išsivystė religija. Jo gana universalios idėjos, labai daug parašyta apie pasaulį, jo prigimtį, tą vadinamą kelią. Ten sakoma, kad jei kas kalba apie tą kelią arba jo esmę, tai jis kalba ne apie ją, nes negalima apie ją kalbėti. Ji – neapsakoma, neaprašoma. Šiaip nemažai skaitau. Kartais mėgstu galvoti ir kalbėti apie tai, kas nėra labai apčiuopiama ar būtina. 

– Rytų filosofija dažnai siejama su religija. Esate religinga?

– Ne, nesu religinga. Turiu omeny, ta plačiąja prasme. Aišku, tas religingumas yra, noriu aš to ar ne. Pats žodis religija, kas tai per sąvoka? Viskas priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi. Manau, kad religijai privalomi tam tikri ritualai, kažkokia sistema, kurios laikaisi kasdien, kurią išpažįsti. To aš neturiu, bet kažkoks vidinis tikėjimas, taisyklių pajutimas, žinoma,  yra.

– Ne religinga, bet dvasinga?

– Nežinau, kaip tai pavadinti. Kai kažką pavadini – viskas sugriūva. Kartais reikia įvardinti, bet tai yra labai sunku. 

– Ko trūksta visiškai gyvenimo pilnatvei? 

– Nieko netrūksta.

Manau, kad religijai privalomi tam tikri ritualai, kažkokia sistema, kurios laikaisi kasdien, kurią išpažįsti. To aš neturiu, bet kažkoks vidinis tikėjimas, taisyklių pajutimas, žinoma,  yra

– Tuomet kada paskutinį kartą jautėtės nuoširdžiai laiminga?

– Man dažnai taip būna. Na, kad ir vakar, užvakar. Kai kažko trūksta, kažko nori, nemoki priimti kai kurių dalykų. Kažko reikalauji, galvoji apie ateitį arba praeitį, supranti, kad kažkas ne taip, kad kažko trūksta, nes šiaip, tai nieko netrūksta. Turėtų netrūkti. Tada ir būsi laimingas. Paskutinį kartą, kai jaučiausi laiminga... Džiaugiausi iš vidaus, kad esu gyva, kad matau. 

– Kartais atrodo, kad lakštingalos balsu čiulbate tam, kad prisiviliotumėte tam tikrą užuovėją, galbūt nematomą pagalbą. Iš kur tai?

– Aš nematau kitaip, negaliu suprasti, kaip visa tai atrodo iš šalies. Čia tas pats, kaip gali žiūrėti į veidrodį ir matyti save, bet niekada nepamatysi to, kaip tave mato kiti, niekada to nesužinosi. Iš esmės, čia tas pats. Kiekvienas žiūrėdamas iš dalies pamato tai, koks jis yra pats, todėl kiekvienas apibūdinimas priklauso nuo to, kas klauso, ir to, kas ką mato. Jeigu tai jaučiama, vadinasi, tai ir yra. Klausimas – iš kur? Nežinau, iš kur. Iš kur gimsta jausmai ar tam tikri pojūčiai?  Aš to nežinau, gal kiti ir žino. 

Organizatorių nuotr./Alina Orlova
Organizatorių nuotr./Alina Orlova

– Dažniausiai kuriate apimta melancholiškos nuotaikos?

– Muzikoje tai gal ir gražu. Priklauso nuo to, kas ir kaip yra melancholiškas. Muzika gali būti labai melancholiška, tačiau gali nešti ir tam tikrą šviesą, kuriai niekada neprilygs jokia linksma dainuška. Bacho muzika yra linksma ar liūdna? To neįmanoma nusakyti, tačiau ji neša didžiulę šviesą ir joje yra labai daug melancholijos, tam tikro liūdesio. Tai turbūt žmogiškas jausmas, kai matai groži, jauti jį ir jo baigtinumą, o kitą vertus – nebaigtinumą ir amžinybę. Nėra taip lengva gyvent ir būti, nes žmoguje nuolat vyksta labai daug dalykų. Muzikoje – daug melancholijos, poezijoje – daug skausmo. Visi menininkai ir kūrėjai daug kenčia, o kodėl žmonės to klauso? Kodėl visi neklauso tik linksmų dainų? 

Muzikoje – daug melancholijos, poezijoje – daug skausmo. Visi menininkai ir kūrėjai daug kenčia, o kodėl žmonės to klauso? Kodėl visi neklauso tik linksmų dainų?

– Šiuolaikinis žmogus dažnai stengiasi pabėgti nuo savęs, savo dvasinio pasaulio ir susikoncentruoja į materialųjį. Kur Jūs jaučiatės esanti? Koks Jūsų ryšys su vidiniu pasauliu, savo mintimis?

– Kartais norisi nuo savęs pailsėti, bet nėra būdų tam padaryti. Kai rašau, kai groju – neįmanoma nuo savęs pabėgti. Kadangi daug laiko leidžiu viena, tai ir tenka būti su savimi, neturiu, kur pabėgti. Tačiau vėliau nebesinori bėgt. 

– Jaučiatės esanti tvirtas žmogus? Laisvas žmogus? Yra tokia mintis, kad tvirčiausias žmogus – laisvas žmogus, o laisvas žmogus visada yra vienas. Galėtumėt tai pritaikyti sau?

– Ne. Būtų per daug rimta sakyti, kad esu laisva. Būtų smagu, jeigu taip būtų, bet nežinau, ar taip yra. Dėl tvirtumo – tai taip pat. Laisvė – vienas iš tvirčiausių dalykų. O dėl vienumo... Mes visi esame vieni. Vienišas žmogus turi tam tikrą liūdną atspalvį, o laisvam žmogui iš tikro tai netrūksta nieko. Nežinau, ar galiu taip pasakyti apie save, galbūt dabar einu tuo keliu, bet juo dar teks ilgai keliauti.

– Kas trukdo laisvei?

– Daug kas. Visi mes esame labai sąlygoti. Tas pats protas, kuriuo tenka vadovautis, kartais jis pats pradeda per daug reikštis, kažko prašyti, kažką vertinti. Žinoma, tai trukdo.

– Dažniausiai pasikliaunate protu ar vidiniu balsu?

– Daugiau ar mažiau leidžiu sau pasikliauti vidiniu balsu. Kuo viskas vyksta spontaniškiau, tuo geriau, nes reakcija būna tikresnė. Mes įsivaizduojame spontaniškumą tokį, kaip, va, imsiu taip ar anaip pasielgsiu, tačiau eina visa įvykių eiga, kurią aš reguliuoju ir kuri mane reguliuoja. Pavyzdžiui, eini gatve ir kažką sutinki. Galėtum sustoti ir su juo pakalbėti arba galėtum pasisveikinti ir toliau eiti tiesiai. Keletą sekundžių turi leisti įvykti tam, kas turi įvykti, ir tas žmogus gali tave kažkur nukreipti, galite kažkur nueiti. Šiuo atveju gerai leisti įvykti tam, ko ir pats gerai nežinai, neturi apie tai išankstinės nuomonės. 

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie 15min