Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio (jau laisvos Lietuvos) nei vienas šalies pilietis, anuomet besidomėjęs muzika, negali įsivaizduoti be „2 Unlimited“, o nūdienos romantikai, mintinai mokantys didžiąsias lyrines balades, nei vieno meilės prisipažinimo ar idiliško vakaro dviese dar ir dabar nepraleidžia be „Ten Sharp“ baladės „You“.
Taigi Olandijos muzikos scena, nors ir būdama maža, regis, kiekvienam tiksliniam auditorijos segmentui yra padovanojusi ne vieną dėmesio vertą muzikinį stebuklą, be kurio pastarasis trisdešimtmetis būtų sunkiai įsivaizduojamas.
Kai buvo suderintas pokalbio su kolektyvo „Benny Sings“ siela Timu Van Berkestijnu laikas, įgriuvęs į fotelį permąsčiau savo neilgą gyvenimėlį. Kelias minutes galvojęs supratau, kad tai yra viena iš tų grupių, be kurios tiek aš, tiek ir artimiausi mano bičiuliai taip pat nesugebėtumėme įsivaizduoti savo gyvenimo.
Ne kartą „Baltame Bate“ girdėtas „Benny Sings“ darbas „Little Donna“ ir kiti šio atlikėjo kūriniai privertė ne tik pajusti, bet ir įsimylėti unikalią ir daug analogijų pasaulyje neturinčią, lengvą, kaip kad pats Timas vėliau pokalbyje apibūdins, „blue light soul“ muziką.
Per 12 muzikavimo metų Timas išleido 4 „Benny Sings“ studijinius albumus, sukūrė naują grupę „We‘ll Make It Right“, užkariavo Japonijos rinką ir, teigdamas, kad olandai – labai savikritiški žmonės, palaidojo viltis įsitvirtinti savo šalyje. Su „Benny Sings“ idėjiniu lyderiu kalbėjau apie tobulybės siekimą, „ladygagines“ apraiškas šiandieninėje visuomenėje, futbolą ir „tos vienintelės“ dainos paieškas...
Taigi, jūsų dėmesiui – išskirtinis interviu su Amsterdame gyvenančiu nuostabios grupės „Benny Sings“ lyderiu Timu Berkestijnu.
– Sveikas, Timai. Kaip laikaisi?
– Labas. Viskas gerai. Šiandien pakankamai lengva diena – buvau sporto klube, o dabar grįžau namo.
 |
| Jurrieno Wouterse’o nuotr./„Benny Sings“ siela Timas Van Berkestijnas |
– Šių metų gegužę išleidai naują „Benny Sings“ albumą „Art“. Nuo paskutinio darbo iki dabar buvo praėję 4 metai. Kodėl užtrukai taip ilgai?
– Tam, kad įrašyčiau albumą, tikrai nereikėjo tiek laiko. Turėjau daug kitų darbų, todėl ir praėjo ketveri metai nuo paskutiniojo disko. „Art“ įrašinėjau tiek pat, kiek ir kitus įrašus. Lyginant jį su kitais albumais, galiu pasakyti tik tiek, kad jam reikėjo daugiau „skečų“ („muzikinių eskizų“) nei prieš tai buvusiems.
– Kad ir kiek būčiau ieškojęs, niekur negalėjau atrasti jokios informacijos apie „Art“ sėkmę Olandijoje. Ar albumas buvo perkamas?
– Tikrai ne. Pardavimų prasme tai buvo didžiulė nesėkmė. Kodėl? Nežinau, galbūt todėl, kad taip ir nesugebėjau atrasti „tos vienintelės“ geros albumą reprezentuojančios dainos. Kita vertus, galime panagrinėti pačios Olandijos fenomeną. Tai labai kritiška savo pačių muzikantams šalis. Olandai kur kas mieliau priima atkeliavusią iš užsienio muziką nei savąją. Žinoma, jei būčiau turėjęs tą vienintelę mane ir albumą atspindinčią dainą, viskas galbūt būtų buvę kitaip. Tačiau, kaip jau ir sakiau, tokio kūrinio nebuvo. „Art“ – geras ir gražus albumas. Jis labai sėkmingai „prasisuko“ Japonijos rinkoje. Tačiau jo buvo negana tam, kad manimi patikėtų tautiečiai.
– O ar vis dar turi tikslą įtikinti tautiečius?
– Nemanau. Mūsų valstybė yra labai nedidelė. Auditorija taip pat maža. Džiaugiuosi, kad „Art“ patiko japonams. Taip pat esu laimingas, kad albumas netrukus bus išleistas ir JAV. Sakyčiau, kad mano dabartinis tikslas yra atrasti tą pagrindinę albumą „vežančią“ dainą.
– Nesi „vienos dainos“ atlikėjas – tavo diskografijoje yra tuzinas nuostabių kūrinių, tačiau, pavyzdžiui, Lietuvoje žmonės „Benny Sings“ atpažįsta iš dainos „Little Donna“. Kaip manai, kodėl jie taip mėgsta šį kūrinį?
– Nežinau. Manau, kad tuo laiku, kai ją įrašiau, tai buvo tas kūrinys, kuris galėjo tapti „vežančia“ albumo daina. Tada buvau arti savo šiandieninio tikslo (juokiasi). Šiame kūrybiniame muzikos versle dirbu jau daugiau kaip 10 metų ir galiu tau atvirai pasakyti, kad nėra jokios universalios taisyklės, kuri paaiškintų, kodėl „Little Donna“ taip prilipo žmonėms. Lygiai taip pat nėra jokių dėsnių, kuriais galėtumėme įrodyti, kodėl vienas ar kitas kūrinys kažkam nepatiko.
Atsimenu, kai išėjau iš studijos įrašęs „Little Donna“, iškart supratau, kad ši daina tikrai patiks žmonėms. Suvokiau, kad pasiekiau kažkokį neįvardytą tikslą. Po „Little Donna“ sėkmės bandžiau pabandyti kai kurias dainas „mauti“ ant tos pačios koncepcijos. Tačiau tai niekada nesuveikė. Ir žinai kodėl?
– Na?
– Ogi todėl, kad tai veikia tik TAM VIENINTELIAM kūriniui, kuris gimsta dėl tos stebuklingos akimirkos.
„Benny Sings“ kūrinys „Little Donna“:
– Kodėl pavadinai savo grupę „Benny Sings“?
– Mano tikras vardas yra Tim Van Berkestijn. Vaikystėje dėliodavau įvairiausias anagramas iš savo vardo (aut. past. anagrama – tai žodžio raidžių ar skiemenų sukeitimas, kai yra sudaromas kitas žodis). Taigi pradžioje, dirbdamas tik su ritmika, grupę pavadinau „Benny V Kreamtits“, o kiek vėliau, kai pradėjau dainuoti, pasivadinau tiesiog „Benny Sings“.
– Kaip apibūdintum savo grojamą muziką?
– Manau, kad tinkamiausias apibūdinimas būtų „Blue Light Soul“. Mano muzika turi lengvo pop atspalvio, tačiau tai kartu ir mišinys su lengva lo-fi muzika, todėl tikrą ir konkretų stilių jai pritaikyti sunku.
– Kiek anksčiau kalbėjome apie Olandiją. Prisipažink, ar sunku tavo šalyje būti muzikantu?
– Olandija yra ganėtinai kritiška šalis. Galbūt labiau tinkamas apibūdinimas yra „savikritiška“ – t.y. kritiška „saviems“ atlikėjams. Tačiau manau, kad tai yra gerai. Teisinga kritika – sveika. Kalbant apie patį muzikinį klimatą, galiu pasakyti tik tiek, kad jis nėra pats tinkamiausias muzikai. Olandija – maža šalis, kurioje architektų kur kas daugiau nei muzikantų. Olandai – labiau mąstytojai ir kalbėtojai nei muzikantai.
– O ar turi savo mėgstamą olandų kolektyvą?
– Ko gero, ne.
– Olandija garsėja ne tik muzika, raudonųjų žibintų kvartalu, legaliu marihuanos dūmu, bet ir savo futbolo rinktine. Ar gali save vadinti futbolo mylėtoju?
– Nesu futbolo ekspertas, tačiau be abejo seku mūsų rinktinės rezultatus. Vėlgi turiu priminti tai, ką sakiau anksčiau: mes, olandai, esame ganėtinai kritiški, todėl nepasižymime ypatingai didele meile sau. Aš, kaip ir bet kuris kitas šalies gyventojas, ganėtinai kritiškai žiūriu į savo komandą. Be abejo, žavėjausi rinktine 1988-iaisiais, kai jie tapo Europos čempionais. Tai buvo nuostabi komanda. Tačiau po to mūsų rinktinėje buvo visko: ir agresijos, ir konfliktų, ir kitų gėdingų dalykų.
Sutinku, kad rinktinės strateginis futbolas yra žavus. Tačiau žiūrint mūsų komandos žaidimą susidaro jausmas, kad žaidėjai prarado futbolo aistrą. Dirbama dėl pinigų, o polėkis žaisti tiesiog kažkur dingsta…
– Ką pakeistum muzikos pramonėje, jeigu būtum dievas?
– Nieko. Manau, kad kaltinti muzikos pramonę dėl kokių nors veiksmų ar faktų būtų akivaizdus silpnumo įrodymas. Popmuzikos rinka šiandien yra labiausiai permatomas ir skaidriausias dalykas, koks tik gali būti. Juk egzistuoja „Youtube“, „Myspace“ ir kitos didžiosios interneto svetainės. Jeigu tu parašai tikrai gerą „hito“ vertą dainą – ji yra tiesiog „pasmerkta“ tapti „hitu“.
Kaip pavyzdį galiu pateikti belgo „Gotye“ patirtį. Jis nėra nei muzikantas, nei su muzikos industrija susijęs žmogus, tačiau parašęs puikų kūrinį „Somebody That I Used To Know“, tapo žinomu visame pasaulyje (o šio singlo peržiūros internete siekė 9 milijonus). Tai yra puikus įrodymas, kad muzika neturi taisyklių. „Gotye“ šį teiginį tik dar kartą pagrindė. Daina buvo puiki ir visi norėjo jos klausyti.
– Na gerai, o jeigu paklausčiau kitaip: kas tave muzikos rinkoje liūdina?
– Mane liūdina „bendro žmogaus“ egzistavimas (aut. past – angl. A common man). Manau, kad masinė ekstazė yra visiškas šlamštas. Tačiau aš myliu žmones ir neabejoju žmogiškomis galiomis. Žinoma, mane apima milžiniškas liūdesys, kai išgirstu Lady Gagą. Iškart puolu į depresiją. Bet taip įvyksta netgi ne dėl jos muzikos ar pačios muzikos rinkos. Man tiesiog velniškai gaila tų žmonių, kurie klausosi jos muzikos. Jeigu tu Lady Gagos gerbėjas – aš labai atsiprašau (juokiasi).
– Kaip manai, ar yra „vaistų“, kurie pagydytų tokią visuomenę?
– Manau, kad tokių vaistų nereikia. Šis procesas – viso pasaulio demokratizacijos dalis. Tai yra geras žingsnis, nes mes tikrai nenorime tironijos. Tačiau muzikos demokratizacija į industriją atplukdė daug šlamšto: didžioji populiariosios muzikos klausytojų dalis turi sumautą skonį ir klauso bereikšmės muzikos.
Tačiau, kita vertus, net ir tai yra gerai, mat mes turime visas galimybes rinktis. Žinoma, rinkdamiesi vis tiek privalome susitaikyti su tuo, kad didžioji masės dalis bus ta kritinė terpė, kuri diktuos muzikos sąlygas.
– Ką norėtum perduoti Lietuvai?
– Pasakysiu paprastai: nebūkime pesimistai, viskas yra gerai, tiesiog linksminkimės.
„Benny Sings“ kūrinys „Big Brown Eyes“:
