1791-siais, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, austrų kompozitorius Wolfgangas Amadeus Mozartas buvo be galo užsiėmęs, nes turėjo krūvą užsakymų. Antai, rugsėjo 6 d. įvyko jo operos „Tito gailestingumas“ premjera, o po trijų savaičių jau laukė dar vienos operos – „Užburtosios fleitos“ pastatymas. Pastarosios pasisekimas, atrodytų, galėjo leisti kompozitoriui mėgautis šlove ir pelningumu. Tačiau W.A.Mozartas neturėjo kada džiaugtis pergale, ant jo stalo gulėjo šūsnis eskizų, nebaigtų kūrinių – tuoj po antrosios operos premjeros jis baigė kurti Koncertą klarnetui, o lapkričio 18 d. jis jau dirigavo dar vieną savo naują kompoziciją – kantatą. Netrukus, gruodžio 5 d. W.A.Mozartas mirė, o ant jo stalo liko gulėti nebaigtas vienas prasmingiausių austrų menininko kūrybos puslapių – „Requiem“.
Pasakojama, kad tų pačių metų liepos mėn. grafas Franzas von Walseggas pasiuntė pas kompozitorių tarpininką, kuris iš anksto W.A.Mozartui dosniai sumokėjo ir užsakė sukurti „Requiem“. Apie šį faktą, susijusį su garsiojo „Requiem“ gimimu, sklando įvairios legendos ir spėlionės, manoma, kad šis kūrinys tapo lemtingu, galbūt netgi susijusiu su kompozitoriaus mirtimi.
Ginčijamasi net ir dėl paties užsakymo fakto – juk tuo metu W. A. Mozartas Vienoje nebuvo žinomas kaip sakralinės muzikos kūrėjas, niekas per dešimt kompozitoriaus gyvenimo šiame mieste metų nebuvo jam užsakęs sukurti religinio turinio muzikos, bažnytinės kompozicijos. Pavyzdžiui, nebaigtos Mišios c-moll, K 427, sukurtos 1782–1783 m., buvo ankstesnio – Zalcburgo laikotarpio palikimas. Tad kodėl minėtas grafas pasirinko būtent W.A. Mozartą ir, kiek yra žinoma, nesikreipė į jokį kitą kompozitorių?
Teigiama, kad grafas į savo užmiesčio rezidenciją dažnai kviesdavo muzikantus ir rengdavo jų pasirodymus. Jeigu tikėti amžininkų pasakojimais, F. von Walseggas neretai duodavo užsakymus kompozitoriams, o vėliau tuos kūrinius pristatydavo kaip savo kūrybą. Beje, ir „Requiem“, kaip teigiama, grafas užsakė žmonos, netikėtai mirusios 1791 m. vasarį, atminimui. Visa ši paini istorija „Requiem“ sukūrimo aplinkybes daro dar mįslingesnes. Juolab kad ir paties W. A. Mozarto gyvenime paskutinieji mėnesiai buvo gana slogūs – „Requiem“ jis pradėjo rašyti spalio mėnesį, be galo ilgėdamasis Badeno kurorte besigydančios savo žmonos Konstancos.
Anot legendos, kompozitorius tuo metu buvo melancholiškas, liguistas, gyvenantis artėjančios mirties nuojauta. Tačiau istoriniai faktai rodo ką kita – W.A.Mozartas neišgyveno jokios depresijos ar gniuždančio liūdesio. Laiškuose žmonai jis rašė apie prieraišumą ir švelnumą, jo žodžiai buvo kupini pakilios nuotaikos ir juokų.
Kompozitorių gaubė pripažinto menininko satisfakcija – jo „Užburtoji fleita“ buvo tikras Vienos hitas, W. A. Mozartas jau planavo keliones į Angliją ir Rusiją, jo laukė pelningi užsakymai iš Vengrijos ir Amsterdamo, o po kelių mėnesių ar, vėliausiai, po kokių metų jis tikėjosi užimti Šv. Stepono katedros muzikos vadovo postą ir gauti kapelmeisterio algą. Todėl netikėtos kompozitoriaus mirties priežastimi tyrinėtojai labiau linkę laikyti virusinę epidemiją, kuri siautėjo 1791 m. lapkritį Vienoje, o ne fantaziją audrinančius pasakojimus apie fatališką „Requiem“ istoriją, apie lemtį, atnešusią kompozitoriui mirtį.
