Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Fotomenininko Valentino Juraičio albumas „Nadruva“: iš naujo atrastas K.Donelaitis

V.Juraitis, Bolšakovaas (Skaisgiriai), 2013 m.
Valentino Juraičio nuotr. / V.Juraitis, Bolšakovaas (Skaisgiriai), 2013 m.
Šaltinis: 15min
0
A A

Fotomenininkas, žurnalo „Vyzdys“ redaktorius Valentinas Juraitis prieš kiek laiko pasišovė iš naujo atrasti Karaliaučiaus kraštą, pats asmeniškai suvokti, ką mums visiems reiškia būrų dainius, neeilinė ir įvairiapusė asmenybė.

Ne vienos Valentino kelionės po Karaliaučiaus kraštą rezultatas –  „Nadruva. Donelaičio takais“, kuris pasitarnaus visiems, kurie norės pasižvalgyti po  mūsų raštijos paveldo žemes.

Kelių autorinių fotoalbumų, tarp jų ,,Plikomis akimis”, „Senoji Marijampolė fotografijose“ autorius Valentinas Juraitis, pastaruoju metu domisi Mažosios Lietuvos tematika, yra  parašęs ir išleidęs knygelę gidą, „Karalaučiaus kraštas“. Fotoalbumas „Nadruva“ – tai pasakojimas apie K. Donelaičio gimtinę, šiandien ieškant asociacijų su šimtmečiais nugrimzdusia praeitimi. Valentino Juraičio tinklapį rasite čia.

– Kodėl jums taip kirbėjo pakeliauti ir kitiems papasakoti apie Karaliaučiaus kraštą ir K.Donelaičio vietas?

– Nuo Karaliaučiaus krašto niekada nebuvau nutolęs, nes išaugau kaimynystėje Suvalkijoje, už keliasdešimt kilometrų nuo Tolminkiemio. Paauglystėje esu praleidęs ne vieną vasarą. Nuodugniau domėtis kraštu paskatino maža provokacija. 2005-aisiais buvo minimas Karaliaučiaus 750 metų jubiliejus. Mane užgavo neadekvatus tuometinės mūsų valdžios požiūris į tą įvykį. Buvo nušliaužta paviršiumi, užuot šią reikšmingą datą išnaudojant mūsų kultūros paveldui ir lietuviškumo sąsajoms su Mažąja Lietuva viešinti. Senojoje Europoje Karaliaučius buvo gal trečiasis miestas pagal svarbą, kultūros, filosofijos, mokslo laimėjimus.

O ką jau kalbėti apie tai, kad šiame krašte atsirado lietuviškas raštas, pirmoji knyga, ryškėjo dabartinės bendrinės lietuvių kalbos kontūrai...

Nuo Karaliaučiaus krašto niekada nebuvau nutolęs, nes išaugau kaimynystėje Suvalkijoje,

Kaip fotografas keliskart dalyvavau Kaliningrado fotomenininkų rengiamame festivalyje-bienalėje „Fotomanija“. Po to man atsirado galimybė surengti personalinę fotografijų parodą Kaliningrado dailės galerijoje. Tada ir atėjo įkvėpimas fotografuoti šį kraštą. Didesnį dėmesį sutelkiau į Nadruvos – K.Donelaičio tarnystės regioną. Taip įvyko dėl to, kad pats pajutau, kiek mažai apie šį žmogų žinau. Ko gero, ir daugelis lietuvių ne viską prisimena, kas Lietuvai buvo Karaliaučius, Tilžė, Ragainė, Įsrūtis.

Tad savo automobiliu apvažiavau kiekvieną srities miestelį, gyvenvietę, fotografavau, kalbinau žmones.

***

Fotoalbumo „Nadruva. Donelaičio takais”, autorius siekdamas, jog knyga būtų ir pažintinė, ėmė  istorinius faktus ir trumpą tekstą iš praeities, o vaizdą apie vietovę pateikė  šiandieninį.

Tai sąšaukos principas. Fiksuodamas nejudrius objektus, autorius  žaidžia šviesa ir šešėliais, daiktams ir medžiams suteikia naują gyvybę tarsi stengdamasis nukelti  žiūrovą  į praeitį: Karaliaučius, Įsrutis, Skaisgiriai, Pabėtai, Tolminkiemis… O kiekvienas vietovardis  talpina  savyje informaciją, asociacijas, kokios tik  begalimos turint kuo daugiau kultūrinio paveldo žinių.

Nadruva – tai Kristijono Donelaičio žemė.

Fotoalbumas – tai pasivaikščiojimas po kaimyninę dabartinę Kaliningrado sritį. Dažniau stabtelėta Nadruvos krašte –  tame kampelyje šiapus Priegliaus upės, kuriame lietuvybė išsilaikė ilgiausiai. Nadruva – tai Kristijono Donelaičio žemė.

Fotoalbume nespalvoti peizažai, architektūros fragmentai, tai kas liko iš prūsų, lietuvininkų paveldo,prie šios temo dirbo keletą metų.

Nedaug kas beliko, kas beprimintų Donelaitį, kitus kalbos kūrėjus Mažojoje  Lietuvoje. “Nadruvos“ fotografijose autorius pasirenka statiškas kompozicijas, fiksuoja nejudrius daiktus, žaisdamas šviesa ir šešėliais. Šviesos virpėjimas daiktams ir medžiams suteikia naują gyvybę tarsi stengdamasis nukelti  žiūrovą  į praeitį. Įsigilinusiam į istoriją, čia kiekvienas akmuo, kiekviena kalva prabyla ypatinga kalba.

Praeitis. Štai prūsų Ramovė Bočagi (Piluškstis) kaime Manoma, kad pirmasis prūsų  religinis kulto centras Ramovė, buvo įkurtas netoli dabartinės Osokino – Lipovkos gyvenvietė šalia Mamonovo (Bagrationovsko raj.). Daug dėmesio skirta  Tolminkiemiui, kur K.Donelaitis praleido didžiają gyvenimo dalį. Fotografijose užfiksuoti ir kiti raštijos darbininkų  išlikę ženklai, ar bent užuominos apie jų buvimo. Tai Abelio Vilio, katekizmų prūsų kalba autoriaus  bažnyčia (Romanovo) Pabėtuose, Martyno Mažvydo  palikti ženklai Nemane (Ragainėje). Ir užuominos apie tai, ko jau neišliko.

Leidinyje autorius pateikia K. Donelaičio biografiją. Turint omeny, kad apie  garsųjį mūsų poetą yra daug parašyta, ir regis turime išsamias literatūrologų Jurgio Lebedžio, Vinco Kuzmicko, istoriko Algirdo Matulevičiaus parašytas  poeto biografijas.

Kiekvienas laikmetis suteikia galimybę naujiems vertinimams interpteracijoms. V.Juraitis, naudodamas žurnalisto  tyrimo principą sugretinti prieštaraujančius vieni kitiems faktus, stengiasi atskleisti poteto asmenybę kaip prieštaringą, nervingą, ir nevisada objektyvią  supančiai aplinkai.

Atrodytų, naujų faktų surasti ir nebeįmanoma. Tačiau kiekvienas ateinantis laikmetis, jubiliejus suteikia galimybę naujiems vertinimams interpteracijoms. V.Juraitis, naudodamas žurnalisto  tyrimo principą sugretinti prieštaraujančius vieni kitiems faktus, stengiasi atskleisti poteto asmenybę kaip prieštaringą, nervingą, ir nevisada objektyvią  supančiai aplinkai.

Atidėdamas į šalį ,,Metų“ ir kitos kūrybos nagrinėjimus, V.Juraitis išryškina K.Donelaičio techninės kūrybos talentą, optikos, muzikos intrumentų, barometrų gamintojo sugebėjimus.Sovietmečiu akcentuotą ir permelyg sureikšmintą poeto kaip kovotojo su klasiniais priešais dvaro valdytojais veiklą, autorius savo tekste siekia reabiliuoti amtmono P. Ruigio asmenybę, be kurios nebūtų tokia ryški ir Tolminkiemio kunigo, poeto biografija. Leidinyje  atsikleidžia ir dabartinio Čistyje prudy“ (Tolmionkiemio) kasdienybės akimirkos, K. Donelaičio memorialinio muziejaus aplinkos, žmonių muziejininkės L. Silovos, architektūros istoriko, paveldosaugininko  N. Kitkausko, Kaliningrado srities  rašytojų sąjungos pirmininko B. Bartfeldo,  provincijos kaimelio  eilinių gyventojų fotoportretai Tolminkiemio kasdienybės  kontekste..

Nadruva – tai ir savotiška metafora, paslaptingas palyginimas, vaizdinys apie mūsų kalbos šaknis. Čia, šiame krašte, gimę liuteronų kunigai, lietuvių raštijos darbštūs kūrėjai daug nuveikė, kad šiandieninių  bruožų įgautų dabartinė lietuvių kalba. Čia buvo puoselėjamas lietuviškas raštas.

Per karą daug vietinių gyventojų žuvo. Likusieji, tarp jų ir lietuvininkai, buvo prievarta iškeldinti į Vokietiją, o jų vietą užėmė naujieji gyventojai iš labiausiai karo nuniokotų Rusijos regionų. Šeštajame dešimtmetyje, kai dauguma lietuvių pradėjo grįžti iš Sibiro lagerių, tremties, jiems buvo draudžiama apsigyventi Lietuvoje. Tai daugeliui kaimyninė Kaliningrado sritis tapo naujaisiais namais.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min