Romantizmas... Jis – visa dar gyvas!
„Klausantis pianistės Jekaterinos Mečetinos, atrodo, kad romantizmas vis dar gyvas. Ji ne tik atlieka muziką – ji ja gyvena... Jekaterina geba užburti klausytoją savo žavesiu ir artistiškumu, tik su jai vienai būdingu ypatingu grakštumu solistė priverčia klausytojus įsigilinti į visas muzikinio kūrinio subtilybes...“ – rašo spauda apie vieną talentingiausių šių dienų Rusijos pianisčių, daugybės tarptautinių konkursų laureatę, koncertuojančią su geriausiais Rusijos ir Europos orkestrais.
Jekaterina Mečetina pirmą kartą scenoje pasirodė būdama penkerių, pirmąjį solinį koncertą grojo būdama dešimties, o dvylikos metų dalyvavo koncertiniame turnė Japonijoje. Nuo tol Jekaterina koncertavo daugiau nei 30 pasaulio šalių. Pastaraisiais metais ji groja apie 70 koncertų per metus. Pianistės kelias iki pasaulinio lygio fortepijoninės muzikos žvaigždės buvo sudėtingas. Vunderkindė, į kurią nuo ketverių metų nuolat buvo nukreipti susižavėjimo kupini žvilgsniai, įstojusi į konservatoriją, tapo eiline studente, turinčia išsikovoti pripažinimą iš naujo. Tuomet prasidėjo solistės nesėkmės, kurios, kaip ji pabrėžia, tik užgrūdino ir išugdė stiprią asmenybę.
J. Mečetina koncertuoja garsiausiose pasaulio koncertų salėse, tokiose kaip Didžioji, Rachmaninovo ir Mažoji salės Maskvos konservatorijoje; Didžioji Maskvos muzikos namų salė, Didžiajame teatre, Concertgebouw, Yamaha, Tokijo Casals salėse, Berlyno Schauspielhaus, Paryžiaus Gaveau, Milano konservatorijos, Niujorko Alice Tully ir kt.
Pianistės repertuare yra daugiau nei 25 koncertai fortepijonui su orkestru. Kompozitorius Rodionas Ščedrinas, išgirdęs J. Mečetinos grojimą, patikėjo jai pasaulinę savo Koncerto fortepijonui Nr. 6 premjerą.
J. Mečetina yra įrašiusi muziką Rusijos, JAV, Italijos, Japonijos, Brazilijos, Kuveito radijuje ir televizijose. 2005 metais Belgijos įrašų kompanija „Fuga Libera“ išleido pianistės solinę kompaktinę plokštelę su S. Rachmaninovo kūryba. 2003 m. J. Mečetina apdovanota prestižine jaunųjų atlikėjų premija „Triumfas“ .
Viena pianistės sėkmės priežasčių laikoma ir jos išvaizda – dažnai net muzikos kritikai pabrėžia, kad Jekaterinos grožis harmoningai papildo puikaus atlikimo įspūdžius. „Sukrečiančiai graži“, „trapi“, „žėrinčios akys“, „spinduliuojantis žavesys“ – tokie epitetai pasirodo spaudoje. Pianistė ir pati pripažįsta, kad patraukli išorė jai padeda koncertų metu – „atlikėjas turi visais įmanomais būdais džiuginti žiūrovą, tada jis turi daugiau šansų užvaldyti publiką. Be jokios abejonės, mano žavesys man padeda...“, – teigia J. Mečetina.
Rachmaninovo muzika: melodingumas, spalvos, lyrika ir džiazas
Sergejus Rachmaninovas (1873–1943) yra vienas genialiausių visų laikų pianistų bei paskutinis vėlyvojo rusų romantizmo kompozitorius. S. Rachmaninovo muzika iki šiol yra labai populiari pasaulio koncertų salėse. Jos melodingumas, spalvos, lyrika, jausmingumas ir prasmė kaskart persmelkia iki širdies gelmių.
Koncerte skambėsiantys S. Rachmaninovo kūriniai buvo sukurti kompozitoriui gyvenant emigracijoje JAV. Gyvenimas emigracijoje buvo savotiška kontempliacija, laukimas sugrįžimo, kuris taip ir neįvyko – 1917 m. gruodžio 23 d., su žmona ir dviem dukterimis išvažiavęs į Stokholmą, kur S. Rachmaninovas turėjo surengti koncertą, į Rusiją jis nebesugrįžo, bet po įvairių tarpinių „stotelių“ persikėlė gyventi į Beverly Hilsą Kalifornijoje.
Ketvirtąjį fortepijoninį koncertą S. Rachmaninovas baigė kurti 1926 m. Rečiau nei kiti koncertai atliekamas, Ketvirtasis koncertas primena virtuoziškų pianisto pasažų laviną, kupiną solinių kadencijų. Teigiama, kad Ketvirtajam koncertui įtakos turėjo džiazo muzika. Pavyzdžiui, G. Gershwino „Žydroji rapsodija“, kurios premjerą S. Rachmaninovas girdėjo 1924 m. Taip pat žinoma, kad rusų kompozitorius buvo neabejingas P. Whitemano džiazo orkestru, o tenoras J. McCormackas teigė prisimenantis, kaip S. Rachmaninovas savo malonumui fortepijonu skambindavo džiazą. Neatsitiktinai ir Ketvirtajame koncerte sutinkami džiazo elementai, kurie šio kompozitoriaus kūryboje ir iki tol buvo dažni.
1934 m. pasirodžiusi Rapsodija Paganinio tema fortepijonui ir orkestrui tapo bene labiausiai mėgiamu paties S. Rachmaninovo kūriniu. Tai stambios apimties variacijų ciklas, sukurtas Paganinio paskutiniojo kapriso pagrindu. Rapsodiją sudaro įžanga ir 24 variacijos, kurios grupuojamos į tris dalis. Šelmiškas šio kūrinio finalas yra sudėtingiausio virtuoziškumo pavyzdys, pianistui metantis tikrą iššūkį.
Tai, kad Rapsodija išties sudėtinga, rašė ir pats S. Rachmaninovas: „Prieš dvi savaites baigiau naują kūrinį... Jis ilgas, trunka apie dvidešimt, gal net dvidešimt penkias minutes, fortepijoninio koncerto apimties. Ruošiuosi jį atlikti Niujorke ir Londone, taigi po to galėsiu daryti korektūras. Kūrinys nepaprastai sudėtingas. Turėčiau pradėti jį repetuoti, bet kiekvienais metais vis labiau tingiu lavinti pirštus...“
Koncerte taip pat bus atlikti S. Rachmaninovo „Simfoniniai šokiai“; tai yra paskutinis kompozitoriaus kūrinys, tapęs rusų kūrėjo palikimą vainikuojančia reziumė, kupina S. Rachmaninovui būdingo grotesko, turtingų harmonijos sąskambių ir spalvingo simfoninio orkestro tembrų panaudojimo. „Simfoniniai šokiai“ tarsi apibendrino visą iki tol parašytą S. Rachmaninovo muziką, nes kūrinyje kompozitorius panaudojo savo ankstesnių kompozicijų citatų ir tarsi peržvelgė visą nueitą kelią.
