Savicko paveikslų galerijos pranešime spaudai teigiama, kad S. Gutauskas – vienas aktyvesnių mūsų dienų menininkų, seniai nesutelpančių vienos išraiškos, apibrėžto kūrybos metodo rėmuose. Profesionalus vitražistas, baigęs Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos katedrą, profesoriaus Algimanto Stoškaus (1925–1998 ) mokinys, S.Gutauskas ilgainiui rimtai įniko ir į tapybos paslapčių tyrinėjimus. Sukūręs ne vieną įspūdingą vitražą, puošiantį viešąsias ir privačias erdves, įvaldęs unikalią vadinamojo „fiuzingo“ technologiją, menininkas nuolat tapo, yra pristatęs ne vieną personalinę tapybos ekspoziciją, dalyvauja grupinėse parodose.
Pasak paties menininko, jis nesižavi nei savitiksle ekspresija, nei radikaliais eksperimentais, jei už jų gali slypėti paprasčiausia kūrybiškumo, meistriškumo stoka.
Šioje parodoje, kuri veiks iki sausio 24 d., rodomi naujausi, per keletą pastarųjų metų sukurti S.Gutausko tapybos darbai. Paveikslų motyvai čia plėtojami trimis kryptimis. Tai fantastiški tiltų vaizdai, natiurmortų serija, kurioje menininkas dažniausiai jungia keletą kompozicinių planų – daiktus ar jų grupes ir tolimą peizažą, stilizuotos figūrinės kompozicijos.
S.Gutausko tapyba nepanaši nei į Lietuvoje daugelį metų vyravusią gestišką išraišką, nei į šiandien populiarius tapytojų eksperimentus su naujosiomis medijomis, konceptualią kūrybą. Jai būdingi ryškūs, dažnai itin aštrūs spalvų deriniai, mūsų dienomis retai sutinkamas simbolių, mistinių ženklų, ritualinių scenų ir motyvų naudojimas, kartais primenantis XX a. pradžios menines idėjas, dekoratyvumas, stilizacija. Daugelis parodoje eksponuojamų darbų jungiasi į logišką visumą, papildydami vienas kitą ar konkuruodami ryškiomis kolorito dermėmis.
Pasak paties menininko, jis nesižavi nei savitiksle ekspresija, nei radikaliais eksperimentais, jei už jų gali slypėti paprasčiausia kūrybiškumo, meistriškumo stoka. Todėl S.Gutauskas vertina „apskaičiuotą“ potėpį, nesibaimina pasakiškos, romantiškos paveikslo nuotaikos, drąsiai naudoja stilizaciją, dekoratyvias, sąlygiškas formas. Ryškiaspalvę S.Gutausko tapybą norisi vadinti „vitražine“, sieti su įspūdingomis erdvinėmis stiklo kompozicijomis. Jų santykį geriausiai apibrėžia pats dailininkas. „Tapyba erdvėje karštu stiklu ir ugnimi“, sako S.Gutauskas apie daugiasluoksnio stiklo objektus. Taigi, molbertinė tapyba ir vitražas – dvi svarbios, tarpusavyje susijusios, kartu – savarankiškos menininko kūrybos sritys. Paroda „08–09“ – gera proga susipažinti su menininko tapybos ypatybėmis; žinantys S.Gutausko braižą, gali įvertinti jo kaitą naujausiuose kūriniuose.
