Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vabzdžiaėdžiai augalai

Saulašarės
Jogailos Mackevičiaus nuotr. / Saulašarės
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gegužės 28-30 dienomis Raudondvario dvaro oranžerijoje vyks egzotinių augalų paroda „Žali horizontai“. Jai besiruošiantys augalų augintojai iš įvairių Lietuvos vietovių ir 15min.lt siūlo savo skaitytojams susipažinti su skirtingomis augalų rūšimis. Šįkart pažintis su augalais plėšrūnais. Tai – vabzdziaėdžiai augalai, priviliolantys auką ir ją „suvirškinantys“.

Turbūt nėra paslaptingesnių, labiau mitais ir legendomis apipintų augalų už vabzdžiaėdžius. Visais laikais šie augalai kurstė žmonių vaizduotę, kurioje jie išaugdavo iki milžiniškų dydžių ir gaudydavo nebe vabzdžius ar bestuburius, o net pačius žmones.

Vabzdžiaėdžiai augalai, kaip sufleruoja pats pavadinimas, yra vabzdžius gaudantys augalai. Tai mokslininkų išskirta augalų grupė, kuriai priklauso rūšys sugebančios privilioti, sugauti smulkius gyvius – dažniausiai vabzdžius ir bestuburius, bei įsisavinti aukos maisto medžiagas. Kitaip tariant, tik tas augalas yra vabzdžiaėdis, jei gali auką privilioti kvapu arba spalva, moka sugauti ir nebepaleisti grobio, auka, sugauta vabzdžiaėdžio, žūsta, grobis „suvirškinamas“, o jame esančias maistingas medžiagas augalas įsisavina.

Jei augalas neatitinka bent vieno kriterijaus, jis – ne vabzdžiaėdis.

Nelepūs sąlygoms, bet vešlūs

Šie grobį gaudantys augalai gyvena itin skurdžioje ar labai rūgščioje žemėje arba turi menką šaknų sistemą. Bet kuriuo atveju, jie negali gauti pakankamai maistingų medžiagų iš dirvožemio. Todėl evoliucijos eigoje prisitaikė maistingas medžiagas gauti kitaip.

Ramūno Katiliaus nuotr./Apskritalapė saulašarė
Ramūno Katiliaus nuotr./Apskritalapė saulašarė

Iš visų vabzdžiaėdžių augalų vienos dailiausių yra saulašarės. Švelnūs ir trapūs saulašarių lapeliai yra tankiai apaugę plaukeliais, kurie, ant paties galiuko, išskiria po lipnaus skysčio lašelį. Šių lašelių paskirtis trejopa – privilioti auką, sulaikyti ją, kad nepabėgtų, o paskui – suvirškinti. Vabzdys, priviliotas žibančio lašelio, atskrenda, nutupia ir prilimpa. Visaip spurda bandydamas išsilaisvinti, tačiau taip tik pablogina savo padėtį. Vabzdžio judesiai įjungia tam tikrus augalo mechanizmus, kurie verčia plaukelius palinkti tvirtai apgaubiant auką. Kartais visas lapas apsivynioja aplink grobį. Tuomet fermentai, savo sudėtimi labai panašūs į mūsų skrandžiuose esančius virškinimo fermentus, vabzdį suskaido į augalo įsisavinamus azoto ir kitų mineralinių junginių darinius. Po kurio laiko ant lapo lieka tuščias chitino šarvas, kurį nupučia stipresnis vėjo gūsis.

Saulašarės auga durpynuose, ypač kimininėse pelkėse, aukštapelkėse, užliejančių ežerų pakrantėse, užpelkėjusiose pievose ir miškuose. Lietuvoje taip pat aptinkamos kelios saulašarių rūšys, kurių viena – apskritalapė saulašarė (lot. Drosera rotundifolia), yra vaistinis augalas. Jos preparatais gydoma bronchinė astma, aterosklerozė, bronchitas, laringitas, kokliušas.

Aplankę parodą „Žali horizontai“, kuri vyks 2010 metų gegužės 28-30 dienomis Raudondvario dvaro oranžerijoje, galės pamatyti ne tik vabzdžaėdžių augalų, bet ir kitų Lietuvos augintojų-kolekcininkų namuose auginamų egzotinių augalų – orchidėjų, sukulentų, sanpaulijų, kaktusų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min