Šiame rituališkumu pasižyminčiame spektaklyje žiūrovui skiriama ypatinga pozicija – jis taps spektaklio-ritualo sargu, kuris veiksmą galės stebėti per „Skype“.
Šias ir daugelį kitų intriguojančių idėjų aptarsiu su režisieriumi, „Post Proceso“ teatro įkūrėju, kuris ne pirmą kartą bando įrodyti, jog galima išlikti teatro rėmuose, tuo pat metu nebijant išeiti už jų ribų.
– Kol kas apie spektaklį žinomos vos kelios detalės. Gal galite skaitytojams trumpai papasakoti apie savo naujausią kūrinį „Atkūrimas“?
– Pagrindinė idėja yra klausimas: ar šiandieninis režisierius kuria spektaklius, ar jis pradeda kurti performansus? Man tai – įdomi situacija, nes galima paimti radikalią poziciją ir teigti, jog performansas tėra arba gali būti tiesiog spektaklio etiudas. Tačiau svarbiausias momentas yra tai, kad prasideda ginčas: ar būtinai aktoriui reikia vaidinti, o gal jis tėra performanso atlikėjas? Noriu šią temą apžvelgti iš įvairių pozicijų.
Spektaklio idėja yra panaudoti perfomansą kitu aspektu – pabandykime performanso elementus integruoti į spektaklio veiksmą.
Aš keliu klausimą: kuo spektaklis skiriasi nuo performanso? Pirmiausia, spektaklis yra paruoštas ir atrepetuotas įvykis, kol performanse repeticijų nėra. Performanse įvykis įvyko čia ir dabar.
Antra, spektaklyje aktorius, daugiau ar mažiau, vaidina personažą, o performanse atlikėjas perteikia save. Spektaklyje yra ištisinė veiksminė linija ir gali dramaturgijos nebūti, bet kažkoks tekstas vis tiek susikonstruoja. Performanse to nėra, ten dažniausiai atspindimas kažkoks jausmas. Pavyzdžiui, kai Marina Abramovič guli ant ledo luitų, tokiu būdu ji perteikia skausmą, kančią, stingdantį šalčio pojūtį. Bet tai nesivysto į vientisą istoriją, ten nėra peripetijos.
Spektaklio idėja yra panaudoti perfomansą kitu aspektu – pabandykime performanso elementus integruoti į spektaklio veiksmą. Aš sąmoningai paimu dvidešimt performansų, kurie yra kaip art objektai, ir juos sujungiu į ištisinę liniją, nuimu visas simbolines prasmes, supaprastinu ir pabandau apjungti į vientisą spektaklio vyksmą. Tada man kilo klausimas: jeigu šiuos perfomansus sujungėme, gal jie iš tikrųjų virsta etiudais spektaklyje?
Aš vizualiojoje spektaklio dalyje pabandysiu parodyti, kad performansas gali integruotis į spektaklį, tapti vienu iš jo dalių. Tokiu atveju teatras gali paimti kažką iš performanso, o performansas – iš teatro. Bet, mano manymu, tai yra du skirtingi menai.
Antras svarbus momentas mano spektaklyje – aš noriu parodyti, kad spektaklis gali visiškai kitaip komunikuoti su žiūrovu. Režisierius gali atsisakyti žiūrovų salės, tokiu būdu teatrui tampant bendra kultūrine dalimi. Šis dalykas jau seniai įvyko su muzika. Pavyzdžiui, namie skambanti muzika tampa fonu, kuris skamba atliekant kasdieninius dalykus. Tą galima bandyti perteikti teatrinėmis ir techninėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, tiesioginis spektaklio transliavimas per internetą, „Skype“. Ar iš tikrųjų „Skype“ pagalba galima transliuoti spektaklį ir leisti bet kuriam prisijungusiam jį stebėti? Pabandysiu tai realizuoti praktikoje.
Jei nori kažką per „Skype“ perteikti, turi prisitaikyti prie jo subtilybių. Todėl turiu iš naujo sėsti ir pergalvoti, kaip visa tai daryti.
Mane, kaip režisierių, domina tai, kaip technika arba technologijos „trenkia“ man per veidą ir sako, kad turiu pergalvoti savo sumanymą, nes jos nepasiduoda mano norams. Aš turiu taikyti savo koncepciją prie technikos galimybių. Jei nori kažką per „Skype“ perteikti, turi prisitaikyti prie jo subtilybių. Todėl turiu iš naujo sėsti ir pergalvoti, kaip visa tai daryti. Iš to kilo (Ne)tiesioginės komunikacijos teatro pavadinimas, nes ją galima padaryti ir tiesiogine, kadangi „Skype“ turi tokią savybę, jog jei yra transliuojamas tam tikras garsas, tada blokuojasi tai, kas matoma scenoje. Todėl teko didelę dalį spektaklio perdaryti, padaryti jį vizualesniu. Manau, jog tai yra pakankamai nauja ir naudinga teatro galimybėms praplėsti.
Trečias svarbus aspektas yra žiūrovo santykis su aktoriumi. Yra du pagrindiniai būdai: žiūrovas kaip stebėtojas – egzistuoja ketvirta siena, žiūrovas viską stebi saugiai, per atstumą, kol su juo aktoriai tiesiogiai nekontaktuoja. Kitas būdas – kai su juo kontaktuojama, jis tampa dalyviu ir yra įtraukiamas į spektaklį. Bet aš manau, kad turėtų atsirasti žiūrovas-sargas. Tokiu atveju, keičiasi ir pati spektaklio koncepcija.
Kaip žinome, spektaklis gimė iš ritualo. Vykdavo viešieji ritualai, kuriuose dalyvaudavo visa bendruomenė. O aš manau, kad gali atsirasti kitoks ritualas, kurį būtų galima kildinti iš uždarojo. Šį ritualą atlieka kūrybinė grupė pati dėl savęs. Jiems nereikia liaupsių, nereikia plojimų, jiems nereikia to kontakto su žiūrovu. Tuo tarpu žiūrovai atlieka sargo funkciją – jie leidžia tau atlikti ritualą į jį nesikišdami, jie jį stebi ir saugo, kad niekas nesutrukdytų. Nes dalyvaudami rituale-spektaklyje stebėtojai gali trukdyti atlikėjui žaisdami telefonais, kosėdami ar net kvėpuodami. Tada aktoriai jaučia, kad kažkas juos stebi, norint nenorint jie bando jiems įtikti, jie nori sulaukti liaupsių, pripažinimo, plojimų ir pan. Ir tai netiesiogiai juos veikia. O „Skype“ gudrybė ta, kad vaidindamas nežinai, ar tave stebi ir kiek stebi žiūrovų. Bet tu atlieki šį vakarinį ritualą, kuris vadinasi spektaklis „Atkūrimas“. Galbūt nė vienas žiūrovas to nematys, o galbūt pamatys šimtas ir daugiau. Tau tai nesvarbu, svarbiausia yra pats ritualas. Manau, kad kai nekreipsi dėmesio, tave kas nors stebi ar ne, tada vaidyba taps autentiškesnė. Mes grįžtume į pirminę ritualo reikšmę.
„Skype“ gudrybė ta, kad vaidindamas nežinai, ar tave stebi ir kiek stebi žiūrovų. Bet tu atlieki šį vakarinį ritualą, kuris vadinasi spektaklis „Atkūrimas“. Galbūt nė vienas žiūrovas to nematys, o galbūt pamatys šimtas ir daugiau.
– Naujasis spektaklis bus paremtas Jūsų sugalvoto netiesioginės komunikacijos teatro manifestu. Galite glaustai pristatyti šio teatro pobūdį, jo bruožus?
– Pirmiausia, spektaklis turi tapti vidiniu ritualu be tiesioginio žiūrovo dalyvavimo. Žiūrovas gali būti kad ir už tūkstančio kilometrų.
Kitas punktas – atsisakyti žiūrovo erdvės. Pavyzdžiui, pagoniškos apeigos vykdavo aplink ąžuolą, medžių giraitėje. Pati erdvė pasilieka, bet žiūrovams net neleisdavo ten būti, nes jei jie dalyvaudavo – magija neįvykdavo. Taigi, žiūrovas tampa sargu, saugančiu aktoriaus ritualą. Esminis atvejis tai, kad ritualas bet kuriuo atveju turi įvykti.
Kitas svarbus momentas, kad spektaklis taptų fonu, kad jis pastoviai būtų žiūrovo namuose, kasdienybėje. Kad jis galėtų bet kuriuo momentu prisijungti ir stebėti spektaklio vyksmą. Panašiai kaip ir muzika. Manau, jog, iš vienos pusės, muzikos tapimas fonu yra gerai, nes tau nebereikia specialaus pasiruošimo, kad jos klausytum. Tad kodėl ir spektaklis negali padaryti to paties.
Dar vienas aspektas yra negauti jokio grįžtamojo ryšio iš žiūrovo, nes jis suponuoja komunikaciją, o komunikacija reiškia derinimąsi vienam prie kito, bandymą vienas kitą išgirsti. Bet tada tu nesi su savimi, tu deriniesi prie kito ir taip prarandi savąjį „aš“. Nors tai kai kuriais atvejais yra gerai, bet šiuo atveju svarbiausia yra atlikimas, o ne dialogas ar bendravimas.
Galiausiai – aktorius ir visa kūrybinė grupė turi būti fatalistai. Tai reiškia, kad kartais turi atlikti kažką, kas gali neturėti jokios realios prasmės, bet kol tau ritualas turi reikšmę ir tu tiki juo, kūryba, teatru, tol jis yra prasmingas. Gali visi netikėti, bet svarbiausia, kad tu tikėtum, jog yra prasmė. Todėl sargas turi mus saugoti, bet jis neturi įsiterpti, jis negali daryti įtakos spektakliui. Mums svarbiausia atlikti ritualą, o ar bus grįžtamasis ryšys, tai nėra svarbu. Ritualo metu neturi būti įsikišimo.
Kartais turi atlikti kažką, kas gali neturėti jokios realios prasmės, bet kol tau ritualas turi reikšmę ir tu tiki juo, kūryba, teatru, tol jis yra prasmingas.
Mano nuomone, aktorius, šiuo atveju, yra pasišventęs žmogus vaidinantis pasišventusiems – kūrybinės grupės nariams, ar tai būtų kritikai, ar scenografai, ar kiti. Tai yra teatrui pasišventusi grupė, kurie gyvena tame rate ir kuriems yra skirtas šis ritualas. Ritualas netiesiogiai įtakoja kitų žmonių gyvenimus. Jei nori stebėti ritualą, stebėk, bet tik iš šalies, tik ne šioje šventoje erdvėje ir būtinai nesikišk.
– Koks bus ritualas šiame spektaklyje? Kokia jo prasmė?
– Atkurti ryšį tarp performanso ir spektaklio, grąžinti performansą į spektaklį. Dėl techninių galimybių, tai padarysiu su dvidešimčia vizualių performansų. Būtent dėl technikos teko keisti koncepciją. Čia kaip pirmykščiuose ritualuose. Gamtinės sąlygos labai įtakodavo ritualą, nes jei gyvendavai prie jūros, buvo vykdomi su jūra susiję ritualai, jei miškuose – su medžiais susiję ritualai. Dabar „Skype“ tapo ta gamta, kuri apriboja tavo kaip menininko galimybes kažką atlikti ir perteikti. Ir tai labai smagu, nes tu vėl grįžti prie realybės, kuri jau pagrįsta kitomis priemonėmis. Tada pajunti tikrumą, kad ne tu vienas kažką čia darai, bet tu esi priklausomas nuo aplinkybių. Tada pradedi suprasti, jog egzistuoja gamta. Seniau būdavo ta gyvoji gamta, o dabar prisideda ta dirbtinė gamta. Teatras turi prisitaikyti prie to ir tuomet jis bus gyvybingesnis.
– Kadangi spektaklis vyks per „Skype“, kaip jūs pasirinksite žiūrovus, kuriems savo kūrinį rodysite? Ar veiksmą vienu metu stebės vienas žiūrovas, ar grupelė? Ar jie žinos, kad dalyvaus spektaklyje-rituale?
Dabar „Skype“ tapo ta gamta, kuri apriboja tavo kaip menininko galimybes kažką atlikti ir perteikti. Ir tai labai smagu, nes tu vėl grįžti prie realybės, kuri jau pagrįsta kitomis priemonėmis.
– Priešingai nei spektaklyje „Vietos“, čia žiūrovai žinos, kad dalyvauja spektaklyje. Jie visi bus stebėtojai, bet bus keliamas vienas reikalavimas – kad jie išsijungtų savo mikrofonus, antraip mes juos girdėsime ir tai sužlugdys spektaklio koncepciją. Manau, kad čia yra grįžimas prie demokratijos, kai būdamas bet kurioje vietoje, žiūrovas gali prisijungti stebėti spektaklį. Tai gali būti vienu iš jo kasdienybės elementų, bet jis privalo likti sargu, jis negali įtakoti spektaklio vyksmo.
– Be žiūrovo padėties kvestionavimo, jūs taip pat diskutuojate apie aktorių, jo skirtumą nuo performanso atlikėjo, apie profesionalaus ir neprofesionalaus aktoriaus skirtumus. Apibendrinant visas idėjas, kas yra aktorius šiandieniniame teatre, kokie jo tikslai? Kas Jums yra tobulas aktorius?
– Šiuo atveju būsiu konservatyvus, bet manau, kad svarbiausia aktoriui yra disciplina. Tai yra kūno ir balso lavinimas, repeticijos, psichofizinė treniruotė, įvairūs „trenažai“ ir kiti dalykai, susiję su drausme. Man visiškai nepriimtina, kai bandoma neparuoštus kūnus „įnešti“ į sceną. Mano manymu, tai griauna meną ir teatrą kaip instituciją. Tos disciplinos, manau, reikia.
Bet, kalbant apie profesionalius aktorius kyla klausimas, ar jie po studijų baigimo rūpinasi savo kūnais, tolimesnėmis treniruotėmis, ar domisi kūrybinėmis metodikomis, ar jie toliau mokosi? Būkime atviri, kai kada matome, kad aktoriai lipa ant scenos, bet jie nėra fiziškai pasiruošę, net jei yra baigę akademiją. Tada gaunasi paradoksali situacija, kad mėgėjas, kuris lankė įvairius seminarus, kūrybines dirbtuves ir nestudijavo šokio ar vaidybos specialybės, jo pasirengimas būna geresnis už profesionalo. Tada galvoju – ką mes, kaip profesionalai, darome, kad nusiritame iki tokio lygio?
Jeigu aš nepasiruošęs, nemoku kažkokios technikos, tai einu ir kankiniuosi tol, kol išmokstu. Jei esi savikritiškas, bet dirbi, stengiesi tobulėti, man tai yra priimtina.
Nors esu labai kritiškas tiek sau, tiek kitiems atlikėjams, tačiau mane erzina tai, kad po studijų baigimo aktoriai tų „trenažų“ nevykdo. Nėra to, kas tave spaustų, motyvuotų, nebent gal režisierius. Pavyzdžiui, operoje arba balete artistams nuolat yra vykdomas kūno lavinimas, ko daugelyje dramos teatrų, mano žiniai, to nėra. Todėl krenta aktorių pasirodymų lygmuo. Tada galvoji: ką tas aktorius vaidina? Gal patį save, koks jisai buvo prieš kažkiek tai laiko? Kai aktorius įkūnija personažą, tu matai, kad jis kuria štampus. Tada man būna liūdna.
Aš neturiu vieno atsakymo, kas yra geriau, bet mano manymu, pirmiausia turi būti keturi ar šeši metai specializuotų studijų, o po to tobulėjimo tęsimas. O kai, pavyzdžiui, į sceną ateina visiškai neparuošti kūnai, man tai yra profanacija. Manau, kad kai į sceną ateina neprofesionalai ir kai jų buvimą pateisina režisieriai, kurie teigia, jog pasiruošimo ir disciplinos nereikia, ir jie tuo didžiuojasi – jie iškelia savo nekompetenciją. Ši pozicija man yra nepriimtina. Jeigu aš nepasiruošęs, nemoku kažkokios technikos, tai einu ir kankiniuosi tol, kol išmokstu. Jei esi savikritiškas, bet dirbi, stengiesi tobulėti, man tai yra priimtina. Bet kada didžiuojiesi savo nemeistriškumu ir vadini tai demokratija, teigi, kad bet koks benamis gali ateiti ir kažką puikiai suvaidinti, arba nemokančiam šokti žmogui leidžiama pasirodyti ant scenos... man tai griauna meną kaip instituciją. Gali būti tautinis, liaudies menas, bet tai nėra menas kaip institucija, kaip meistriškumas ar disciplina. Geriau jau atskirkime šiuos du dalykus. Ši tema man jautri ir ją stengiuosi analizuoti spektaklyje.
