Kaip pats vertini tą dvejų metų kūrybinę pertrauką – per ją brandinai šį spektaklį?
Jeigu viduje manęs kažkas nejaudina ar neskaudina, jei nejaučiu poreikio kalbėti judesiu scenoje, to ir nedarau. Per tuos porą metų giliai viduje brendo skausmas, liūdesys... Galbūt gyvenime buvo toks periodas, kuris privertė pamąstyti, ką aš veikiu, ką darau, kodėl esu... Tie metai, ta pertrauka išėjo į naudą, nes dabar jau jaučiu poreikį eiti į sceną ir kalbėti apie tai, kas mane jaudina, reikšti judesiu, ką viduje jaučiu. Žinoma, žodžiu pasakyti yra daug paprasčiau, bet žodis neturi tokio lengvo grakštumo kaip judesys.
Tai šiame spektaklyje atsispindės tavo praėjusių metų išgyvenimai?
Taip, mano džiaugsmas, susimąstymas, liūdesys, sielvartas... (Nusijuokia) Gal čia labai depresyviai skamba, bet spektaklis bus mano šviesaus liūdesio išraiška. Viduje jaučiu poreikį kalbėti apie dalykus, kurie yra didesni, nei mes galime paaiškinti. Kalbu apie jausmus... Jei myli, tai myli, ir kartais negali paaiškinti, kodėl. Arba kartais būna liūdna, bet tuo pačiu metu ir gera...
Kokią žinią ar jauseną norėtum savo spektakliu perduoti žiūrovams?
Kaip esu sakęs anksčiau, scenoje pasiilgau estetinio grožio, šviesos ir ramybės. Nusibodo visi rėkimai, įmantrios kompozicijos, formos pateikimai. Todėl spektakliu tikrai nenoriu pasakyti kažkokio moralo ar pamokslo. Norėčiau, kad per spektaklį žiūrovas pabūtų kartu su mumis, įsiklausytų į gyvą garsą, įsijaustų į gyvą judesį ir pasiduotų toms emocijoms, kurias neša mūsų kūnai ir orkestro atliekami garsai.
Scenoje gyvai grojantis „Naujų Idėjų Kamerinis Orkestras“ (NIKO) šiame spektaklyje atlieka reikšmingą vaidmenį...
Absoliučiai taip. Spektaklyje vyksta šokėjų ir muzikantų komunikacija, visi žmonės scenoje gyvena bendrą gyvenimą, vienas kitą inspiruodami. Su šiuo orkestru dirbu jau ne pirmą kartą, mes radome bendrą kalbą, todėl labai tikiuosi, kad spektaklyje jis visada gyvai gros – ne tik per premjeras.
Vėl nustebinsite moderniais kostiumais?
Kostiumams taip pat skyrėme labai didelį dėmesį. Pasikvietėme kostiumų dailininką Tomą Bagacką, kuris kuria kostiumus Prancūzijos ir Norvegijos didelėms šokių trupėms bei gerai išmano, kaip kostiumas turi priglusti prie šokėjo kūno. Norėjau scenoje nuogo kūno, bet kad jis neatrodytų kaip žmogaus oda, todėl po paieškų radome sprendimą. Nors kai kurie mūsų kostiumai gali priminti paukščius, spektaklis vistiek yra apie žmones. (Šypsosi)
Kodėl kaip laisvės simbolį pasirinkai paukščius?
Jie draskė viduje širdį ir aš norėjau skristi... (Šypsosi) Tai sakau humoro forma, bet mintis panaši: kai nori daug daug pasakyti, bet negali, arba kai labai norėtum ką nors mylėti, bet kažkas neleidžia... Pagalvojau, kad paukščiai galėtų atspindėti tą laisvės ir lengvumo pojūtį, nes jie visada yra aukščiau mūsų...
Šokio spektaklį „Paukščiai“ galite pamatyti kovo 12, 13, 21 dienomis Menų spaustuvėje, Vilniuje, ir balandžio 15 d. Kauno Valstybiniame dramos teatre. Bilietus galima įsigyti bilietai.lt kasose.
