TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursui: dviračiu po Slovėnijos ir Italijos kalnus

[6]
[6]
0
A A

Dviračiu važinėju nuo mažumės ir noriu visus paskatinti „užsikrėsti“ šiuo pomėgiu. Kaip ir daugelis, daugiausiai minu Lietuvos takus ir takelius tačiau turėjau keletą progų pasivažinėti dviračiu ir svetur.

Viskas prasidėjo praeitą vasarą. Anksti pasibaigiau sesiją (esu Kauno Technologinio Universiteto studentas) ir norėjosi kažko neįprasto, kažko, kas įstrigtų atmintyje ilgam. Kadangi esu dviratininkas entuziastas iškart mintys pradėjo suktis su kelionėm, nauju vietų pažinimu, Lietuvoje, o gal svetur?

Pastaroji mintis „užvedė“ labiausiai. Iškart pradėjau domėtis dviračių maršrutais ir tam skirtų kelių infrastruktūra Europoje. Susiradau keletą išties gerų svetainių, kuriose išsamiai sužymėti dviračių takai, trasos, pažintinos vietos pasirinktoje Europos šalyje. Iškart iškilo problema, kaip iki pasirinktos vietos nusigauti.

Išlaidų mažai, įspūdžių daug

Tačiau nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Mano tėvelis dirba tolimų reisų vairuotoju ir kaip tik važiuoja pro tas vietas kur aš anksčiau buvau numatęs savo galimus maršrutus. Pasidalinęs savo idėja su juo, nusprendėme, kad viskas yra įmanoma ir galima šią mintį vystyti toliau. Prasidėjo ruošos darbai. Kadangi turiu rimtą kalnų dviratį, jokie bagažinės laikikliai nėra numatyti, tai reikėjo susikomplektuoti visą mantą kuprinėje neapsunkinant, sau važiavimo, bet kartu ir pasiimant būtiniausius daiktus. Susitarimas buvo toks, mes iš Lietuvos važiuojame iki Slovėnijos, jis mane ten išleidžia. Kol jis Italijoje išsikraus ir pasikraus naują krovinį ir grįš į tą pačią vietą, aš turėsiu laiko važinėtis išsirinktais maršrutais.

Susitarimas mane visiškai tenkino, pagal apskaičiavimus aš turėjau turėti apie 3 dienas. Kelionės metu nutariau išleisti kuo mažiau pinigų, todėl nakvoti nuspendžiau po atviru dangumi. Viską susikomplektavau kuprinėje ir prie jos prisisegiau miegmaišį.

Iki pasirinktos stotelės turėjome važiuoti apie dvi dienas. Tačiau dėl nenumatytų priežasčių keitėsi krovinio maršrutas, o kartu ir manasis. Į numatytas vietas nepavyko nuvykti, sustojome pačiame Italijos ir Slovėnijos pasienyje, Gorizijoje. Ten turėjome praleisti tris dienas.

Nusipirkau vietinio regiono turizmo žemėlapį ir pradėjau ieškoti galimų maršrutų. Labai nudžiugau nes turėjau galimybę aplankyti tiek Gorizojos miestą, kurio viena pusė yra Italijoje, o kita Slovėnijoje. Išsiėmęs dviratį iš krovinių skyriaus ir viską susireguliavęs pradėjau savo kelionę. Pirmą dieną skyriau pažintinei kelionei po miestą. Gražus senamiestis, senus laikus menanti istorinė pilis išties dovanojo gražių vaizdų. Vadovaudamasis žemėlapiu ir vietinių pasiklausdamas nuvykau ir apžiūrėjau visas vietas, kurias buvau numatęs. Kelionė buvo tikrai ne iš lengvųjų nes kaitino 30 laipsnių karštis. Aplankiau memorialinį paminklą antrajame pasauliniame kare žuvusiems kareiviams. 

Minu per kaitrą

Nuvažiavęs į Florino miestelį papuoliau į vyno ruošos šventę! Tiek vyno rūšių dar nebuvau matęs. Kasmetinėje šventėje susirenka kone visi vietinio regiono vyndariai su savo produkcija, tai šeimos verslas kuris perleidžiamas iš kartos į kartą. Kiekvienas gamintojas didžiuojasi savo tradicijomis ir neatskleidžia savo paslapčių. Taip pasisukinėjęs vyno šventėje, tęsiau savo kelionę toliau besidriekiančiais vietiniais vynuogynais. Vaizdai išties pasakiški, kiek tik pažvelgsi vien vynuogynai. Kelionės metu pasistiprinau vietinių ūkininkų auginamais persikais. Skonis tikrai nesulyginamas su siūlomais prekybos centruose Taip ir baigėsi pirmutinė diena. Kadangi turėjome stovėti su kroviniu, miegmaišio neprireikė, nakvojome sunkvežimyje. Nekaip kaip kad planavau, bet gal ir

gerai, savo pasiruoštas maistas ir pastogė virš galvos.
Kitos dienos rytas vėlgi pasitiko kaitra. Šią dieną maršrutas turėjo būti ilgesnis, apie 100km. Kadangi aukščiausias trasos taškas buvo 1200m virš jūros lygio, laukė tikrai rimtas tiek valios, tiek fizinio pasirengimo išbandymas. Apsirūpinęs maisto atsargom pradėjau maršrutą. Didžioji dalis maršruto buvo nusidriekus Slovėnijoje, todėl teko kirsti Italijos-Slovėnijos sieną.

Važiuodamas ir grožėdamasis gamta neišvengiau ir pašnekesių su vietiniais. Vieno pokalbio metu, užsiminęs apie savo kelionės tikslą ir išgirdęs atsakymą šiek tiek suglumau. Pašnekovas tvirtino, kad šiam maršrutui reikia dviejų dienų, aš, tuo tarpu, nesirengiau niekur nakvoti. Dingtelėjo, kad per daug užsibrėžiau, bet kaip tokia proga papuola ne kas dieną, negalėjau to taip lengvai atsisakyti. Kurį laiką kelionę tęsiau vienas, kelias driekėsi kalnais todėl jokio „laisvo“ važiavimo nebuvo, visada reikėjo dirbti. Nuotaika pasikeitė po pašnekėjimo su vienu vietiniu dviratininku. Pasidalinęs savo idėja savo kelionės tikslu su juo, labai nudžiugau išgirdęs jo pasiūlymą prisijungti. Pasirodo, jis mano pasirinktą maršrutą buvo įveikęs anksčiau ir mielai sutiko pakartoti dar kartą. Taip pradėjom kelionę į kalvos viršūnę Čaven 1200m.

Kerintis vaizdas

Vėliau teko maloniai pašnekėti su labai iškalbingu vietiniu senoliu, kuris pavaišino mus vietine vynuogių degtine „grapa“. Kvapas kaip dzūkiškos samanės, bet skonis kitoks.
Pasipildę vandens atsargas ir pasistiprinę mynėme toliau. Kita stotelė kalno viršūnė, ten išsvajoti skanūs pietai ir kiek ilgesnis poilsis.

Bene vienas iš labiausiai nervinančių vaizdų buvo stebėjimas nuo kalno viršūnės lengvai besileidžiančių dviratininkų, tuo tarpu mes spaudėm paskutines jėgas. Bet žinojom, kad ir mes sulauksim nusipelnytų pietų ir ilgo nusileidimo žemyn. Atsivėręs vaizdas nuo kalno viršūnės buvo pasakiškas. Tiesa, viso to kokybiškai negalėjo perteikti turima fotoaparatūra. Tačiau dabar apie tai pagalvojus viskas iškyla atmintyje. Maistas išties buvo fantastiškas, tradicine sriuba su dešrele ir desertinis pyragas su sūriu. Aikštelėje sutikome įvairiausių entuziastų. Vieni kaip ir mes važiavo dviračiais, kiti bėgo ar ėjo su vaikščiojimo lazdomis, treti atvažiavę su automobiliu. Kavinė ir atsipalaidavimo vieta yra tikra Eldorado keliauninkams. Važiuodami žemyn aplankėme dar porą panašių užeigų, tačiau neužsibuvome, nes artėjo rimtas lietus su perkūnija. Taip lenktyniaudami su gamtos stichija užbaigėme savo kelionę. Grįžęs į muitinės aikštelę, papasakojau įspūdžius tėvui, visas pavargęs ir nusikalęs, tačiau svarbiausia su šypsena veide!

Kitą dieną gavome reikiamus dokumentus ir važiavome kartu toliau. Pasilikti ir dar pratęsti tokius pasivažinėjimus gal ir norėjosi, bet logiškai pagalvojus nevertėjo. 30 laipsnių karštis, dviejų dienų nuovargis, normalaus maisto nebuvimas (tolimesnių kelionių metu) nenumatė gražių perspektyvų. Vis dėlto, poilsis ir geras maistas yra būtinas ištvermei ir normaliam tempui palaikyti. Prieš tokį išbandymą reikia labai gero fiziško pasiruošimo. Aišku daug pastangų buvau įdėjęs treniruodamasis namuose, tačiau ganėtinai aukšta temperatūra ir mynimas į kalną padarė savo. Kaip pirmam kartui pasirodžiau manau labai neblogai, kitų išbandymų metu manu bus daug paprasčiau. Ko reikia, ko nereikia iš įrangos, pasiruošimo subtilybės ir visa kita.
 

Puikiausia mano kelionė

Muitinėje krovinį užplombavo, tad dviratį teko vežtis kabinoje. Patogumu tai tikrai nepavadinsi, nes kaskart prieš naktinį miegą reikėjo dviratį išimti ir prirakinti tarp tarp vilkiko ir priekabos. Nepaisant to visa kelionė, tiek dviračiu , tiek sunkvežimiu buvo sėkminga ir dovanojo neišdildomus įspūdžius.

Ši kelionė tikrai yra man įsimintiniausia. Pirma, aplankiau svečią šalį ir išbandžiau savo jėgas bei technikos galimybes ir antra, kad nepaisant iškilusių nesklandumų sugebėjau patirti smagių įspūdžių ir paikiai praleisti laiką. Manau, svarbiausia nestokoti entuziazmo ir neprarasti ryžto siekiant įgyvendinti savo svajonę. Visa kita tik dovanos nepamirštamus įspūdžius ir emocijas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Grapa (gėrimas)
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min