89-erių Lillian Karr Wilson ir 93-ejų Williamas Wilsonas abu kentėjo nuo Alzheimerio ligos ir pastaruosius kelerius metus gyveno atskirai – jais buvo rūpinamasi skirtinguose slaugos namuose.
Jų sūnus D.Wilsonas žinių apie abiejų tėvų netektį sulaukė balandžio 7-osios ankstų rytą. „Mes į tai žiūrime kaip į palaimą, nes vietoj dvejų laidotuvių turėsime vienerias“, – prisipažino jis.
Pora susipažino prieš Antrąjį pasaulinį karą Kentukyje. W.Wilsoną pašaukė į armiją, ir jis turėjo atsisakyti gautos stipendijos Vakarų Kentukio universitete. Pora nusprendė nedelsiant susituokti, nors tam ir prieštaravo abiejų tėvai.
„Aš neišeisiu, kol Billas neišeis“, – kartą pasakė L.Wilson.
Po ketverių metų W.Wilsonas grįžo iš karo namo, ėmėsi verslo – vadovavo kelioms parduotuvėms. Jis net pradėjo vesti rytinę radijo laidą, kurioje kalbėjo apie verslą.
Po kurio laiko šeima išsikraustė į Atlantą, kur santaupas išleido prekybos centro įsigijimui, tačiau šie planai sustojo dėl biurokratinių kliūčių. Vėliau jis įkūrė sėkmingą nekilnojamojo turto įmonę, o L.Wilson iki pensijos dirbo banke.
Jie išliko artimi ir paskutiniais gyvenimo metais – sūnus Dougas motiną vis nuveždavo aplankyti W.Wilsono, kuris gyveno už pusvalandžio kelio automobiliu.
„Aš neišeisiu, kol Billas neišeis“, – kartą pasakė L.Wilson. Jos žodžiai išsipildė – moteris mirė Leksingtono slaugos namuose, praėjus vos kelioms minutėms, kai paskutinį kartą Veteranų centre Vilmore iškvėpė jos vyras.
