Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Algis Kriščiūnas: Atsibosti gali viskas

Algis Kriščiūnas
Asmeninio archyvo nuotr. / Algis Kriščiūnas
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
1
A A

Tas pats žmogus, ta pati mašina, tie patys rūbai, maistas ar daina. Vieniems anksčiau, kitiems greičiau, bet ateina laikas ir taip atsitinka. Kai dvidešimt metų esi fotografas, jau iš anksto žinai, ko norės užsakovas (kad ir kaip novatoriškai jis kalbėtų prieš fotosesiją, pabaigoje vis tiek prašys standartiškai gražių nuotraukų, kur gerai matytųsi jo produktas besišypsančios merginos rankose).

Net beprotiškiausi vestuvininkai iš tūkstančio kadrų atsirenka tuos, kuriuose nuotakos suknelė ir šukuosena atsiskleidžia įspūdingiausiai. O tos „kitokios“ nuotraukos, dėl kurių labiausiai džiaugeisi, pasilieka kompiuterio tamsybėse.

Taigi, po dvidešimties fotografavimo metų pradėjau jausti šiokį tokį nerimą – negi mano svajonių darbas jau išsisėmė? Ką daryti?

  • Galėjau nekreipti dėmesio, tiesiog spausti mygtuką ir gyventi toliau.
  • Galėjau keisti darbą, tapti gamyklos direktoriumi ir gerti sekretorės nešamą kavą.
  • Arba galėjau keisti požiūrį.

Paspaudžiau „restart“ ir pradėjau iš naujo.

Algio Kriščiūno nuotr./Portretai
Algio Kriščiūno nuotr./Portretai

1. Pirmiausia apsvarsčiau, ką fotografuoti mėgstu labiausiai. Žmones. Paprastus žmones su nepaprastomis istorijomis. Darbas gyvenimo būdo žurnale niekada nenusibosta – važinėti po Lietuvą ir pasaulį, klausyti, kalbėtis ir nuotraukomis atskleisti žmogaus vidų. Kiekvieną kartą laukia iššūkis – juk nežinai, kokį žmogų sutiksi, ar jis norės ir mokės fotografuotis, ar sugebės atsipalaiduoti, kokia bus aplinka ir kokios fotografavimo sąlygos. Tada kiekvienas pavykęs kadras tampa apdovanojimu. O pokalbis – perskaityta knyga ilgiems apmąstymams.

Kai tai supratau pradėjau socialinį projektą feisbuke – ištisus metus kasdien atsitiktinių žmonių klausiau, kas juos daro laimingus, ir kūriau jų portretus. Tada iššūkius (ir kartais apdovanojimus) gaudavau kiekvieną dieną.

2. Ėmiau domėtis fototechnikos naujovėmis. Padėjau į stalčių dideles veidrodines kameras ir perėjau prie sisteminių fotoaparatų ir rankinio fokusavimo objektyvų. Jie ne tik mažesni ir lengvesni – su jais visas darbo procesas kitoks. O naudodamas senovinius objektyvus gaunu šiuolaikinei fotografijai nebūdingą vaizdą, nuotraukos primena juostinių fotoaparatų laikus. Labai hipsteriška!

Algio Kriščiūno nuotr./Montažas
Algio Kriščiūno nuotr./Montažas

3. Atradau naujus fotografavimo metodus ir montažo galimybes (deja, ne pats sukūriau, o perskaičiau internete, bet gal ir man pavyks ką nors sugalvoti). Dabar nemaža dalis kūrybinio darbo persikėlė į namus prie kompiuterio.

4. Prisiminiau, kad yra toks stebuklingas dalykas – naktinė fotografija! Nuotraukos, kuriose pamatai tai, ko nemato akys: judančios žvaigždės, pašvaistė virš horizonto, rūku pavirstančios bangos, atgyjantys medžiai – paspaudęs mygtuką gali tik spėlioti, kokį vaizdą gausi. Po naktinio fotografavimo kaip po naktinės žūklės – parsineštą „laimikį“ apžiūriu tik ryte. Ir visada randu staigmeną!

Algio Kriščiūno nuotr./Naktinė fotografija
Algio Kriščiūno nuotr./Naktinė fotografija

5. Nusipirkau nedidelį, beveik kišeninį trikojį. Nešiojuosi jį su savimi kasdien (aišku, ir fotoaparatą). Nesunku, bet tas puskilogramis ant peties primena: veik su manimi ką nors, juk ne veltui tampaisi. Ir veikiu – kiekvieną dieną stengiuosi rasti kadro vertą objektą, šviesą ar šešėlį.

Algio Kriščiūno nuotr./Fototechnika
Algio Kriščiūno nuotr./Fototechnika

„Restart“ mygtukas suveikė – fotografija iš darbo pavirto gyvenimu. Ir tai, kas, atrodė, tuoj taps rutina, dabar yra įdomiausias užsiėmimas.

Šį ir kitus žurnalo „Elektrolife“ straipsnius skaitykite www.elektrolife.lt.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min