Žiniasklaidoje buvo rašoma, kad V.Artmanė daugiau kaip dešimt pastarųjų metų gyveno labai skurdžiai ir buvo vieniša. Iš jos buvo atimtas butas – jis atiduotas senojo savininko, kuris subyrėjus SSRS sugrįžo iš emigracijos, giminaičiams. Kurį laiką ji gyveno savo pamiltame Janio Rainio dailės teatre tiesiog už scenos. Po to, likusi be darbo, persikėlė į sovietmečiu pastatytą sodo namelį.
Aktorė išgarsėjo septintajame dešimtmetyje, kai drauge su Jevgenijumi Matvejevu rusų režisieriaus Michailo Jeršovo 1963 metų filme „Savas kraujas“ suvaidino keltininkę Sonią.
Po Onos vaidmens 1966 metų lietuvių režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ V.Artmanė tapo viena mylimiausių aktorių tuometinėje Sovietų Sąjungoje. 1969 metais jai buvo suteiktas SSRS liaudies artistės vardas.
1969 metais aktorei buvo suteiktas SSRS liaudies artistės vardas.
V.Artmanė, kurios tikrasis vardas yra Alyda Artmanė, 1929 metų liepos 21 dieną gimė nedideliame Tukumo rajono kaimelyje, valstiečių šeimoje. Vokiečių kilmės tėvas Franzas tragiškai žuvo būdamas 19 metų, likus keturiems mėnesiams iki dukters gimimo. Jos motina lenkė, viena augindama dukrą, pragyveno ir sezoninių žemės ūkio darbų.
Po karo baigusi aktorinę studiją prie Janio Rainio teatro, 1949 metais V.Artmanė pradėjo dirbti Latvijos valstybinio akademinio Janio Rainio dailės teatro trupėje ir dirbo ten iki 1998 metų, o 1999-aisiais perėjo į Rygos jaunimo teatrą.
Pačioje savo karjeros pradžioje ji turėjo daug ko atsisakyti – mylimo kaimo, savo karvių ir net tikrojo vardo. Vija ji pasivadino pasiūlius mokytojui, meniniais sumetimais.
Kine V.Artmanė debiutavo 1956 metais, filme „Po audros“. Iš viso per savo karjerą ji nusifilmavo beveik 40-yje filmų. Vienas ryškiausių jos vaidmenų yra Džulija Lambert latvių režisieriaus Janio Streičo 1978 metų filme „Teatras“, pastatytame to paties pavadinimo Somerseto Maughamo romano motyvais.
V.Artmanė buvo ištekėjusi už latvių aktoriaus Artūro Dimitero, pora susilaukė dviejų vaikų – sūnaus ir dukters. 1986 metais, mirus vyrui, aktorė emociškai palūžo, o vėliau patyrė insultą.
Apie aktorę buvo nufilmuoti du dokumentiniai filmai – „Pokalbis su karaliene“ ir „Įžeisti karalienę. Vija Artmanė“. 2003 metais Rygoje išleista jos atsiminimų knyga „Atsparūs žiemai. Mano gyvenimo akimirkos“.
Viename interviu V.Artmanė sakė: „Aš didžiuojuosi, kad aš gyvenau toje šalyje ir turėjau tokius žiūrovus!“.
