TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Milijonui Pekino požemių gyventojų net prastos sąlygos – gera alternatyva

Smogas Pekine
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Smogas Pekine
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Maždaug milijonas žmonių, gyvenančių požeminiame Pekino mieste, dirba pačius juodžiausius darbus ir yra tarsi nematomi, o avarija jų užimtose katakombose baigtųsi labai liūdnai. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Konstantinas Andrijauskas. Anot jo, mokslininkai pripažįsta, kad kinai tapę dideliais materialistais, kai kurie moralės aspektai nustumiami į šalį, todėl apie požemiuose gyvenančius beteisius žmones nenorima žinoti.

Milijonas gyvena po miestu

Pekine, antrame pagal dydį Kinijos mieste, gyvena daugiau nei 20 mln. žmonių. Maždaug milijonas gyvena po Pekinu ir kas vakarą po darbų leidžiasi keliolika metrų žemyn į požeminį miestą. 85 kvadratinius kilometrus užimanti bunkerių raizgalynė, pastatyta Šaltojo karo metais, namus šiandien atstoja kinams ir atvykėliams iš kitų šalių, neišgalintiems būsto įsigyti viršuje.

Mano kambaryje telpa tik čiužinys, bet aš neturiu kuo skųstis.

21-erių migrantas iš Mongolijos Zhangas Xi transliuotojui „Al Jazeera“ pasakoja, kad bunkeryje gyvena jau trejus metus. Negaudamas pastovių pajamų aktoriumi siekiantis tapti jaunuolis negali sau leisti nuomotis įprasto būsto viename brangiausių pasaulio miestų.

Pasak Zhango Xi, jis nenori švaistyti pinigų geresnei gyvenamai vietai: „Taip pat nenoriu, kad už mane mokėtų tėvai. Savo kambariu bunkeryje dalijuosi su kambarioku, mes vienas kitu rūpinamės. Mano kambaryje telpa tik čiužinys, bet aš neturiu kuo skųstis. Mano tėvams manęs gaila, bet čia jau jų mentaliteto bėda.“

Didelės būsto kainos nepalieka pasirinkimo

7-ojo dešimtmečio pabaigoje Kinijos Liaudies Respublika, valdoma Mao Zedongo, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. 1969 m. prasidėjęs karinis susirėmimas su sovietų kariais Kinijos vadovą privertė ieškoti būdo, kaip apsisaugoti nuo priešo oro atakų ir galimo atominės bombos sprogimo. Jis įsakė iškasti požemines katakombas, kur nelaimės atveju galėtų pasislėpti pats ir padėtų išsigelbėti gyventojams. Požeminius bunkerius kasė ir statė 300 tūkst. darbininkų.

K.Andrijauskas sako, kad bunkerių tinklas iki šiol jungia svarbiausias valdžios institucijas. „Bunkerių kanalai, koridoriai jungia tokias institucijas, kaip Kinijos de factoparlamentas, Kinijos komunistų partijos būstinė, svarbios ministerijos. Platesnis tinklų išsikerojimas siekia ir kitas miesto vietas, tačiau kiek tie kanalai išplėtoti iš tikrųjų, pasakyti negalime. Nemaža dalis struktūros vis dar pusiau slapta“, – aiškina pašnekovas.

Per pastarąjį dešimtmetį Pekino gyventojų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai, o milžiniškos būsto nuomos kainos nesuteikia pasirinkimo mažiau pasiturintiems. Viena priežasčių, kodėl žmonės keliasi į požeminį miestą, – dar maoistiniu laikotarpiu sukurta namų ūkių registracijos tvarka, vadinama hukou. Ji riboja migraciją iš kaimo provincijų į didžiuosius miestus, nes neleidžia migrantams įsigyti būsto.

Žmonės beteisiai, bet net ir tai – geresnė alternatyva

Pasak K.Andrijausko, pastaraisiais dešimtmečiais būtent migrantai, atvykę iš neturtingesnių provincijų į didžiuosius miestus, tapo ekonominio augimo dalimi: „Tačiau jų socioekonominės ir politinės teisės labai apribotos. Vyraujanti registracijos sistema lemia tai, kad dažnai tie žmonės – beteisiai. Jie dirba pačius juodžiausius, mažiausiai apmokamus darbus be jokių socialinio saugumo garantijų. Visgi jiems tai geresnė ekonominė alternatyva nei likti kaimo vietovėse.“

Sunku atsakyti, kokie mastai žmonų, kurie ten leidosi ir pradėjo gyventi.

Kinijos valdžia prieš septynerius metus pradėjo griežčiau žiūrėti į požeminį Pekino gyvenimą, net mėgino dalį gyventojų iškeldinti. Pasak K.Andrijausko, į šią problemą vis dar žvelgiama užmerktomis akimis, nes atsakymo į klausimą, kur iškeldinti milijoną žmonių, tiesiog nėra.

K.Andrijauskas teigia, kad pradėjus žmonės iš požemio varytu, gali kilti masiniai protestai, o jų miesto ir šalies valdžia nenori. „Šiuo atveju užmerkiamos akys, ši politika tęsiasi jau daugelį dešimtmečių. Bent jau nuo reformų pradžios aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Sunku atsakyti, kokie mastai žmonų, kurie ten leidosi ir pradėjo gyventi. Žvelgiant į statistinius duomenis, migrantų atvykimas į Pekiną, Šanchajų ir kitus didelius miestus buvo masinis“, – sako pašnekovas.

Nedidelis kambarėlis šiame požemio mieste be saulės ir gryno oro vidutiniškai kainuoja 20–40 dolerių. Čia įvesta elektra, vandentiekis, o virtuve ir tualetu tenka dalytis su kitais gyventojais. Tačiau gyventi čia nėra saugu.

Kaip tikina K.Andrijauskas, gyvenant bunkerio sąlygomis, vėdinimo sistemų ir oro tiekimo sistemos labai apribotos: „Avarija, kuri suardytų tas sistemas, gali baigtis labai liūdnai. Reikia paminėti ir antisanitarines sąlygas. Nors sistemose buvo išplėtota kanalizacija, ji nepritaikyta tokiam žmonių skaičiui. Ligų paplitimo potencialas yra didelis. Manau, kad avarijų ir žūčių dėl saugumo problemų tikrai būta ir jos tęsis. Neturime apie tai duomenų. Jei tikėtume spekuliacijomis, tai maždaug milijonas žmonių, kurie už statistikos, teisių ir žiniasklaidos dėmesio ribų.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Smogas Pekine
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Smogas Pekine

Didžiausia problema – požemių gyventojai tarsi nematomi

Dėl to, kad gyvena po žeme, bunkerių gyventojai buvo praminti „žiurkių gentimi“. Jais susidomėjęs italų fotografas Antonio Faccilongo nuvyko į Pekiną ir, prasmukęs pro apsaugą, stebinčią įėjimus į požeminį miestą, užfiksavo apie pusę šimto ten gyvenančių žmonių. Fotografas ten sutiko aktorių, gatvių šlavėjų, kirpėjų, jaunavedžių, budistų ir krikščionių. Kukliai įrengtuose būstuose rastumėte ir televizorių, kompiuterį. Bunkerių komplekse veikia ir baras, bilijardinė, šokių studija.

Nors didelei po Pekinu gyvenančio jaunimo daliai tai tik pereinamasis laikotarpis ir metas pildyti svajones, K.Andrijausko manymu, didesnė dalis požemio gyventojų yra juodą darbą dirbantys ir vos galą su galu suduriantys migrantai ir benamiai.

Vienintelis skirtumas, jei lygintume sąlygas požemyje ir viršuje, yra tai, kad apačioje trūksta langų, oro kokybė nėra pati geriausia.

Pašnekovas tvirtina, kad didžiausia problema yra tai, jog požemiuose gyvenantys žmonės – tarsi nematomi ir neegzistuoja. „Kai kurie žmonės net nenori žinoti, kad tokie dalykai vyksta. Kai kurių sociologų ir psichologų nuomone, dabartiniai kinai – dideli materialistai. Ekonominė sėkmė jiems yra pats svarbiausias dalykas, todėl daug moralės aspektų nustumiami į šalį“, – sako K.Andrijauskas.

Nors sėkmės istorijų išsiropštus iš požeminio miesto dar nedaug, pašnekovas mato šiek tiek šviesos. K.Andrijauskas sako, kad gyvenimo sąlygos požemyje yra skirtingos: „Svarbu tai, kokioje konkrečiai katakombų dalyke gyvenama. Kartais gyvenimo sąlygos tikrai ne pačios blogiausios. Vienintelis skirtumas, jei lygintume sąlygas požemyje ir viršuje, yra tai, kad apačioje trūksta langų, oro kokybė nėra pati geriausia. Tačiau Pekino viršuje oro kokybė irgi nėra labai gera.“

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min