Šešiasdešimtmetis italų astronautas Paolo Nespoli prisipažino, kad nors Žemę mato iš labai aukštai, jam taip pat knieti šis klausimas, o amerikietis Markas Vande'as Hei'us sakė, kad, matydamas mūsų planetą iš kosmoso, „supratęs, kokie mes esame pažeidžiami“.
Argentinietis popiežius mieste valstybėje sėdėjo prie mažo stalo priešais platų televizoriaus ekraną, kuriame buvo matyti sklandantys mėlynus kostiumus vilkintys astronautai iš Amerikos, Rusijos ir Italijos.
„Laba diena arba labas vakaras. Įsivaizduoju laikas kosmoso stotyje slenka kitaip?“ – klausė popiežius.
„Astronomija mus priverčia susimastyti apie visatos neaprėpiamumą ir kelia tokius klausimus: iš kur mes ir kur link mes judame“, – svarstė popiežius.
Trisdešimt sekundžių vėluojantis palydovinis signalas P.Nespoli, M.V.Hei, amerikiečiams Randolphui Bresnikui ir Josephui Acabai ir rusams Sergejui Riazanskiui ir Aleksandrui Misurkinui davė laiko apsvarstyti vieną opiausių egzistencinių klausimų.
„Mūsų tikslas yra skleisti žinias, tačiau kuo daugiau sužinome, tuo labiau suprantame, kad labai mažai žinome“, – sakė P.Nespoli.
„Norėčiau, kad tokie žmonės kaip Jūs – teologai, filosofai, poetai, rašytojai – galėtų pakilti į kosmosą ir patyrinėti, ką reiškia būti žmogumi kosmose“, – sakė astronautas, o popiežius į tai atsakė linksėdamas ir šypsodamasis.
Tačiau popiežius turėjo ir daugiau klausimų: ką astronautai mano apie meilę kaip visatos jėga? Kaip jie atsipalaiduoja kosmoso stotyje ir kaip gyvenimas be gravitacijos pakeitė jų požiūrį į pasaulį?
Įgula vienas po kito mėgino atsakyti į filosofinius klausimus, jų nesutrikdė nei trumpam interviu pertraukę techniniai nesklandumai, nei rusų kalbos vertėjo nebuvimas.
