Susidoroti su pralaimėjimais galima išmokti. Tai, kaip matome nesėkmes, lemia mūsų aktyvumą, arba neveiklumą: mes rizikuojame vėl ir vėl, arba nieko neveikiame.
Blogiausia, ką galime padaryti – ieškoti kaltės savyje. „Niekada nieko nepadarau gerai“, „Esu nevykėlis“. Kas taip mąsto, tam sunku pakelti galvą. Ir jis neretai puola į depresiją. Daug sveikiau savyje paieškoti pasiteisinimo. Beje, tai nesunku. Smegenys pačios padės. Visų galvose sėdi geras režisierius. Jam paklustame dažnai, ir tai labai gerai. Nes iš visų išgyvenimų tas režisierius sumontuoja jaudinantį filmą, įdomų, nors nelabai teisingą. Vienus įvykius jis sumenkina, įmontuoja scenų, kurių net nebuvo, ir sutrumpina nepriimtinus fragmentus. Viskas tam, kad mūsų AŠ būtų išsaugotas, kad gerai pasijustume, neprarastume geros nuomonės apie save. Tas filmas mums parodo, kad esame gabūs. Dėl nesėkmių galime apkaltinti lemtį, kitus žmones, aplinkybes. Orą. Na, o jeigu pasisekė kitam žmogui, tas režisierius suras paaiškinimą, kad anam tiesiog nuskilo, ir nėra ko graužtis.
Kas mus labiausiai džiugina? Kito nesėkmė. Kai studentą pavaro iš egzamino, su kuo jis eina „daryti kaušo“? Mieliausiai su tais, kurie taip pat neišlaikė. Ir jis retai draugaus su žengiančiaisiais kurso priešakyje. Jis nenori pasijusti blogesnis. Mes tiesiog neįsileidžiame minties, kad kitas gali būti gabesnis ar kitais atžvilgiais šaunesnis. Įžiūrime užkulisinius susitarimus, pažintis, kyšius, mafiją arba kokią nors kitą sąmokslo teoriją. Tai lengviau nei pasiraitoti rankoves ir griebtis darbo. Taip mąstant, net nereikia griebtis darbo. Tai ypač būdinga tiems, kuriuos nesėkmės baimė paralyžiuoja ir jie negali imtis jokios rimtesnės veiklos. Bijo nugriūti, todėl neina. Paskui visai nustoja vaikščioti.
Sėkmė sukuria standartus, kuriuos tenka išlaikyti visą gyvenimą. Tai irgi daugelį gąsdina, tik ta baimė tūno pasąmonėje, giliau. Ji labiau užslėpta. Sportas mus gerai moko. Sporte būtina turėti stiprų kūną, bet ne mažiau, ir geležinę psichiką. Geri treneriai moko, kad po pralaimėjimo reikia pasipurtyti ir sukaupti dėmesį į tuos tikslus, kurie priešakyje. Niekada negalima galvoti: „Neturiu pralaimėti„. Tokia formuluotė į pasąmonę įdeda pralaimėjimo viziją. Reikia mąstyti ir jausti tik viena linkme: „Turiu laimėti“.
O nesėkmes išgyventi reikia išmokti. Kuo anksčiau, tuo geriau. Sunku išaugti stipriu žmogumi, jeigu tėvai pašalino visus sunkumus vaiko kelyje. Subręstame tada, kai į kritimus išmokstame žiūrėti kaip į gyvenimo dalį ir juos nugalime. Tuomet pakyla savo vertės supratimas, ir sunkumai tarsi sumažėja.
Kaip išugdyti vaikų pasitikėjimą savo jėgomis ir jų emocinį atsparumą?
Jokiu būdu negalima jų atitverti nuo sunkumų, nuo nemalonumų. Žinote sąvoką „mamytės sūnelis“ arba „dukrelė“? Gyvenimas pilnas tokių sugadintų žmonių. Ir labai svarbu sportas, žaidimai. Nes žaidžiant – tai laimima, tai prakišama. Žaidžiant – treniruojasi ir intelektas, nes privalai įtampoje nesutrikti ir aiškiai mąstyti. Winstonas Churchillis yra pasakęs: „Sėkmė – tai sugebėjimas eiti iš pralaimėjimo į pralaimėjimą neprarandant entuziazmo.“ Jis pats taip gyveno. Ir nors jo vadovaujamos valstybės priešų jėgos buvo daug didesnės ir daug geriau pasiruošusios karui, sugebėjo juos nugalėti.
