„Jūs, mūsų protėviai, esate gyvybės įkvėpėjai“, – kalbėjo maorių seniūnas Derekas Lardelli iškilmingoje ceremonijoje sausakimšame Branli krantinės muziejuje Paryžiuje, kur šia proga skambėjo maorių raudos ir kalbos.
„Jūs taip ilgai buvote Prancūzijoje, – sakė jis. – Šiandien galėsime jus parsivežti namo, į Aotearoą“, – sakė jis, ištardamas Naujosios Zelandijos vardą maorių kalba, kuria jis reiškia „Baltojo debesies žemė“.
Iškilmingoje perdavimo ceremonijoje dalyvavo Prancūzijos kultūros ministras Fredericas Mitterand’as, Naujosios Zelandijos ambasadorė Prancūzijoje Rosemary Banks ir Velingtono nacionalinio Te Papa muziejaus ekspertai.
Dėl tatuiruočių vertinamos maorių karių galvų mumijos į Europą buvo pradėtos gabenti XVIII amžiuje, kai prasidėjo Naujosios Zelandijos tyrinėjimai.
Iš tatuiruočių ant veido galima buvo pasakyti kario rangą. Mūšiuose žuvusių karių galvos būdavo nukertamos ir saugomos tol, kol, kaip manoma, jas palikdavo vėlės.
Karių tatuiruočių sužavėti europiečių keliautojai mumifikuotas galvas gaudavo iš pačių maorių, kurie protėvių palaikus mainydavo į ginklus.
Išpopuliarėjus tokiems mainams, 1831 metais Didžiojoje Britanijoje buvo išleistas juos draudžiantis įstatymas, tačiau jis nesustabdė prekybos maorių galvomis.
Pačiame „prekybos“ įkarštyje maoriai net buvo įsigudrinę žudyti savo belaisvius, tatuiruoti jų galvas ir pardavinėti atvykėliams.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Naujoji Zelandija ėmėsi veiksmų po pasaulį pabirusiems protėvių palaikams sugrąžinti, kad galėtų juos pagarbiai palaidoti.
Iki šiol į Naująją Zelandiją iš 14 pasaulio valstybių buvo sugrąžinta daugiau nei 200 maorių karių galvų, tačiau, kaip skelbia Te Papa, dar maždaug 500 jų tebėra saugomos Europos muziejuose.
