„Aš nesuprantu, kas nutiko su žmonėmis, kad yra keliamas klausimas „kodėl svarbu bendrauti su seneliais?“ Juk tai – šeima, giminė. Vaikas ateina ne mamai ir tėčiui. Vaikas ateina pasauliui. O jame yra ir pagyvenusių žmonių“, – sako psichologė Ramunė Želionienė.
Pokalbis su specialiste – apie senelių ir anūkų ryšio prasmę.
– Vis dėlto, kodėl svarbu, kad vaikai bendrautų su seneliais?
– Kiekviena karta yra svarbi: vaikai mus įkvepia nerūpestingumui, tėvai skatina rūpestingumui, o seneliai primena apie savotišką gyvenimo neamžinybę. Nuo mažų dienų tėvai atsakingi už saugaus prieraišumo formavimą su savo vaikais. Kai mažas vaikas ateina į pasaulį, jis supranta, kad turi mamą ir tėtį. Žinoma, normaliu atveju. Kurį laiką šių dviejų žmonių jam pakanka. Net vienos mamos pirmus mėnesius kūdikiui užtektų. Tačiau vaikui augant jo poreikis bendrauti su kitais žmonėmis didėja.
Tik nereikia galvoti, kad kuo daugiau metų vaikui, tuo daugiau žmonių jam reikia bendravimo poreikiui patenkinti. Vaikui reikia stabilių, pastovių kelių suaugusiųjų ir kelių pastovių bendraamžių. Seneliai yra tie žmonės, kurie gali padovanoti vaikui normalią vaikystę, nes labai dažnai tėvai tą vaikystę nutraukia po 3–4 gyvenimo metų. Kartais mamos pyksta, kad seneliai lepina, kyla dideli konfliktai. Būkime racionalūs: yra maža tikimybė, kad seneliai su savo įpročiais ir nuostatomis kelia grėsmę vaiko gyvybei.
Kartais mamos pyksta, kad seneliai lepina, kyla dideli konfliktai. Būkime racionalūs: yra maža tikimybė, kad seneliai su savo įpročiais ir nuostatomis kelia grėsmę vaiko gyvybei.
Tokiais atvejais aš klausiu: „Jūs galvojate, kad jūsų vaikui nereikia dar kelių jį mylinčių žmonių?“ Dažniausiai gaunu neigiamą atsakymą. Tėvai turi priimti savo tėvus tokius, kokie jie yra, ir leisti jiems bendrauti su savo anūkais, jei tik šie pageidauja.
– Nemaža dalis šeimų yra emigravusios. Todėl seneliai anūkus mato retai, o kasdienos įvykius seka virtualiai – per „Skype“ ar kitas technologijas. Ar užtenka tik virtualaus bendravimo, kad ryšys būtų gyvas?
– Jei seneliai išreiškia norą bendrauti su anūkais, tuomet tėvai turi pasistengti tą norą patenkinti. Ypač svarbu, kad maži vaikai bendrautų su seneliais. Nes vaikui augant ryšį užmegzti bus vis sunkiau ir sunkiau. Jei seneliai nerodo noro bendrauti su anūkais, pastarųjų tėvai retkarčiais gali dėti pastangas organizuoti pasimatymus. Be pastangų niekas nevyksta. Todėl ryšio palaikymui svarbios bet kokios ryšio priemonės: telefonas, internetas ir pan. Jei tik yra galimybė pasimatyti gyvai, pasimatome, o kai tokios galimybės nėra – naudojamės technikos pažangos privalumais.
Siūlyčiau atkreipti dėmesį į kai kurių žmonių gana keistą norą matytis su anūkais tam tikru „parodomuoju būdu“: yra senelių, kurie nori, kad anūkai būtų atvežami jiems į svečius, tačiau normalaus santykio nei su anūkais, nei su anūko tėvais ar vienu iš tėvų, jie nepalaiko. Tai dažnai nutinka vaiko tėvų skyrybų atveju. „Nepageidaujamai“ vaiko tėvų pusei čia bus didelis išbandymas: kaip nesugriauti galimo ryšio tarp vaiko ir senelių. Galima ieškoti įvairių būdų, bet pats paprasčiausias būdas – „nepageidaujamai“ mamai ar tėčiui apsimesti, kad jis yra pageidaujamas. Klysta tie seneliai, kurie nevystydami santykių su vaiku nuotoliniu būdu įsivaizduoja, kad turi teisę vieną kartą per metus parodyti visai giminei anūką ar anūkę lyg savo.
Anūkas – tai ne tik pasidžiaugimas savimi. Anūkas – tai įsipareigojimas kažkaip rūpintis arba bent jau netrukdyti. O be nuoširdaus ryšio su „nepageidaujamu“ tėvu ar mama, vaikas gali būti ne juokais skaudinamas. Ryški vyresnio amžiaus žmonių tendencija manyti, kad (ypač ikimokyklinio amžiaus) vaikai daug ko nesupranta, daug nejaučia, todėl juos, kaip kokius šuniukus iš globos namų, kartais galima pagloboti ir dar visko prišnekėti. Kai senelė X savo vaikui arba anūkui pasakoja nemalonius dalykus iš savo asmeninės patirties apie senelę Y, arba apie to vaiko mamą Z, ji pjausto visą giminę vaikui prieš akis. Ir dar sąmoningai ar nesąmoningai siekia būti geriausia senelė.
Vyresniems žmonėms aš linkėčiau padorumo, paprastumo.
– Ar patartumėte seneliams dalyvauti priimant sprendimus dėl anūkų ugdymo: tarkime, kad kartu su jais lankytų pasirinktą būrelį, spektaklius ir panašiai? Ar tai, jūsų akimis, ne senelių reikalas?
– Būtų idealu, jei seneliai vaiką labiau ugdytų nei prižiūrėtų. Pamaitinti, pamigdyti, nuvesti iki tualeto gali bet kas. Vaikui reikia jį suprantančių ir jo poreikius patenkinančių suaugusiųjų žmonių. Jei vaikas nori lankyti būrelį, bet tėvai negali jo ten nuvesti, žinoma, kad labai didelė dovana būtų vaikui, jei seneliai pasisiūlytų palydėti. Juk einant ar važiuojant tiek daug dalykų galima patirti.
Seneliai su anūkais gali veikti viską. Ir kas svarbiausia – jiems nereikia niekur skubėti.
Bėda ta, kad susvetimėjimo bangos pagauti, seneliai pradeda skubėti gyventi sau. Nors iki mirties. Kyla didelė grėsmė mirti vienumoje. Žinoma, kad reikia laiko skirti sau. Bet būti kažkam naudingu – tai didelė laimė, jei kas supranta neegoistinę gyvenimo prasmę. Taigi, nuvesti ir parvesti iš kur nors vaiką ir taip pasirūpinti vaiko saugumu – puiki mintis. Nebūtina su vaiku būti užsiėmimo metu, jei vaikas gali būti vienas be papildomos įtampos.
– Kai kuriems seneliams sunku sugalvoti, ką jie galėtų veikti kartu su anūkais. Jūsų nuomone, ką seneliai gali nuveikti, leisdami laiką su mažaisiais?
– Seneliai su anūkais gali veikti viską. Ir kas svarbiausia – jiems nereikia niekur skubėti. Puikių pavyzdžių yra, kai seneliai ir sportuoja, ir grybauja, ir į biblioteką eina kartu su anūkais. Tėvams tokiu atveju ne pavydėti reikia, o džiaugtis, kad vaikui smagu.
Kur gali kilti grėsmė? Seneliai greičiau pavargsta nei tėvai. Todėl tėvams verta ne tiek klausytis atsakymų, kokie seneliai nepavargę, bet atidžiau pastebėti vaiką po ilgėlesnio pasibuvimo pas senelius. Vaikai su savo aktyvumu gali išvesti iš pusiausvyros senyvą žmogų. Neseniai teko stebėti, kaip viena močiutė ypatingai nesivaldė vien tik todėl, kad anūkė išpylė iš maišelio surinktus kaštonus prie pat namo laiptinės durų. Jaučiate tragedijos mastą? Mes greičiausiai stebimės, kodėl čia taip yra. Bet senas žmogus gali būti įsitempęs ir gali nebesugebėti atlaikyti tokių kasdienių įtampų. Gerbkime senelius ir nevarginkime jų be reikalo.
Skelbia senelių mėnesį
Kartais norint pradėti naują etapą tereikia mažo postūmio. Todėl meninio ugdymo mokyklėlė „Strazdanėlės“ iki didžiųjų metų švenčių visą lapkritį ir gruodį kviečia į nemokamus ugdomuosius užsiėmimus seneliams su ir be anūkų.
„Skatinsime mamas ir tėčius įtraukti senelius į anūkų ugdymą. Kiekvieną ketvirtadienį mokyklėlėje „Strazdanėlės“ Vilniuje, Ateities g. 11, Jeruzalės mikrorajone vyks įvairi veikla seneliams. Patyrusios pedagogės ir ugdymo specialistės, kvies garbaus amžiaus žmones pasisemti idėjų, kaip prasmingai leisti laisvalaikį kartu su savo anūkais! Taip norime priminti, kad šeima – ne tik tėvai, bet ir seneliai“, – apie „Senelių mėnesį“ pasakoja idėjos sumanytoja mokyklėlės „Strazdanėlės“ vadovė Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. „Senelių mėnesio“ veiklas vainikuos koncertas su gausiu būriu kviestinių svečių. Prasidėjus Adventui visą gruodžio mėnesį ir toliau „Strazdanėlėse“ vyks teminiai užsiėmimai visai šeimai: numatytos keramikos pamokos, kūrybinės dirbtuvės, susitikimai ir paskaitos.
Pirmas užsiėmimas jau šį ketvirtadienį, lapkričio 7 d. 18.00 val Ateities g. 11, Vilniuje.
Į užsiėmimus būtina registruotis iš anksto: tel. 8655 93188 (Birutė) arba el. p. studijos@strazdaneles.lt
Ateikite su anūkais ar vieni!
Daugiau informacijos: www.strazdaneles.lt
