Hertforšire gyvenanti moteris išgyvenimais sutiko pasidalinti tik todėl, kad padrąsintų kitus, į panašią situaciją patekusius žmones.
Juditha teigia, kad kelionė į Keniją kartu su vyru, su kuriuo jie susipažino Afrikoje ir kartu pragyveno daugiau nei 30 metų, turėjo būti svajonių atostogos.
2011 m. rugsėjį pora po safario leido laiką kurorte, esančiame vos už 40 km nuo sienos su Somaliu.
Moteris pasakoja, kad nuo pat atostogų pradžios jautė nerimą, nes atrodė, kad kurorte jie su vyru yra tik dviese.
„Mūsų kambarys buvo labai toli nuo visų kitų, bet mano vyras ragino nesijaudinti ir juokavo, kad atostogausime kaip Robinzonas Kruzas“, – prisimena Juditha.
Moters nerimas pasirodė esąs pagrįstas. Jau pirmąją viešnagės naktį ji nubudo išgirdusi, kaip jos vyras tamsoje su kažkuo grumiasi. Paskui pati buvo pačiupta ir nutempta į paplūdimį.
Basomis kojomis ir vilkėdama tik pižamą moteris buvo įkelta į valtį, užkrauta degalų skardinėmis ir išplukdyta į jūrą.
„Susimušiau galvą, prasiskėliau antakį. Mintys vijo viena kitą, kai bandžiau suvokti, kas vyksta“, – atsiminė moteris.
Akivaizdu, kad nuo pirmųjų akimirkų moteris bandė suvaldyti situaciją. Čia jai gelbėjo patirtis darbe su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Pavyzdžiui, ji apmąstė, kad užpuolikams reikia šypsotis ir taip stengtis sukurti bent kokį nors ryšį.
Per kelias savaites, kai buvo paimta įkaite, moteris pramoko somalietiškai ištarti „ačiū“ ir „prašau“, kad pagrobėjai nelaikytų jos tik daiktu, kurį galima parduoti.
Per kelias savaites, kai buvo paimta įkaite, moteris pramoko somalietiškai ištarti „ačiū“ ir „prašau“, kad pagrobėjai nelaikytų jos tik daiktu, kurį galima parduoti.
Moteris suprato, kad žmogiškas ryšys su piratais – vienintelė jos galimybė išgyventi.
Tačiau Juditha nebuvo visiškai paklusni. Pavyzdžiui, apvilkta hidžabu ir palydėta komplimentais esą ji „labai graži Somalio moteris“, britė tučtuojau jį nusivilko.
„Labai svarbu neprarasti savo tapatybės. Nepaisant to, kokie piratai tau žiaurūs, kaip jie tave bežemintų, turi priminti sau kas esi. Aš buvau Jude ir norėjau iš ten ištrūkti kaip Jude. Norėjau vėl atgauti savo gyvenimą“, – teigė moteris.
Taip pat įkaite purviname, tvankiame kambaryje laikyta moteris pabrėžia kaip svarbu tokiais atvejais kuo daugiau judėti. Kiekvieną šviesaus paros meto valandą ji bent pusvalandį vaikščiodavo, atlikdavo pilates pratimus.
Tiesa, įkalinimo pabaigoje šitiek daug sportuoti moteris nebegalėjo. Menkas maisto porcijas gaunanti moteris tiesiog fiziškai nebeįstengė laikytis mankštos plano.
Nuotraukas galite pamatyti ČIA.
Derybos dėl moters išlaisvinimo prasidėjo praėjus vos kelioms dienoms po jos įkalinimo. Netrukus ji galėjo su sūnumi Ollie pasikalbėti pagrobėjų telefonu.
„Aš klausiau: „Ollie, kaip tėtis? Kaip tėtis ištveria tai?“ – prisiminė ji.
Moteris manė, kad jos vyrui pavyko pasprukti ir jis ją išgelbės. Tačiau sūnus pranešė liūdną naujieną: vyras nuo sužalojimų mirė.
Į kambarį tučtuojau sugužėjo visi piratai. Jie pranešė, kad pokalbio laikas baigėsi.
„Aš žiūrėjau į juos visus ir kartojau: „jūs nužudėte mano vyrą“, – skaudžiais atsiminimais dalijosi britė.
Moteris ir vėliau primindavo pagrobėjams, ką jie padarė jos mylimam vyrui. Likusi viena su grupės lyderiu ji asmeniškai jo klausė, ar tai jis yra jos vyro žudikas. Jis pažvelgė į moterį akmeniniu veidu ir išėjo iš kambario.
Būdama nelaisvėje Juditha stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos apie pagrobėjus. Kiekvieną detaliai apibūdindavo užrašinėje, bandė rinkti jų DNR, kad vėliau būtų lengviau nubausti nusikaltėlius.
Tiesa, Juditha pabrėžė niekada netroškusi piratų mirties ir nesiekianti keršto.
Po kelių nelaisvės savaičių įkaite laikoma moteris išprašė leidimo turėti radijo imtuvą, nuolat klausydavosi BBC ar vietinių radijo stočių.
Jos teigimu, turėti bet kokį ryšį su pasaulio, girdėti naujienas apie kitus piratų pagrobtus žmones jai buvę labai svarbu.
Pasak jos, būnant įkaitu svarbiausia atsiminti, kad nesi vienas pasaulyje, kas kažkas tuo metu stengiasi tave išlaisvinti.
