Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Retorikos lietuviams siūlo pasimokyti iš B.Obamos: kalbėdamas jis laiko pasaulį

Baracko Obamos atsisveikinimo kalba
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Baracko Obamos atsisveikinimo kalba
Šaltinis: Lrt.lt
1
A A

Lietuviams būdingi uždari gestai, kai kalbant viešai kaip tik reikėtų naudoti atvirus gestus, LRT RADIJUI sako viešojo kalbėjimo mokymų įmonėms lektorė aktorė Adrija Čepaitė Palšauskienė. Anot jos, būtent atviri gestai būdingi geriems oratoriams. Tokiu laikomas ir buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, kuris, A.Čepaitės Palšauskienės teigimu, turi viena dažnai naudojamą gestą – jis laiko pasaulį.

– Adrija, daugelis jus žino kaip aktorę, bet vedate ir viešojo kalbėjimo mokymus. Kaip jūsų gyvenime atsirado tokia specialybė?

– Tai mano antroji profesija, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje scenos kalbą dėstau jau 20 metų. Pastaruosius 10 metų gilinuosi į retoriką. Viena mano mokytojų yra Patsy Rodenburg – labai įdomi viešosios kalbos trenerė, daugybę metų dirbusi Londono nacionaliniame teatre kaip kalbos specialistė. Vėliau ji buvo pakviesta į Niujorką, kur įkūrė savo mokyklą. Vienas jos pagrindinių mokinių – B.Obama. Man buvo labai įdomu pas ją mokytis, nes ji visą laiką sakydavo „mano Barackas“. Tai mano ausiai skambėdavo taip keistai. Bet tai iš tiesų tas žmogus, kuris išmokė B.Obamą kalbėti.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Adrija Čepaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Adrija Čepaitė

– Tai, kad britė moko amerikietį, rodo globalizaciją?

– Manau, kad P.Rodenburg apskritai yra pasaulio pilietė – ji nėra vien tik britė. Antra, manau, kad B.Obamai tai išėjo į naudą, nes jis turi britiškos kultūros, britiško mentaliteto. Ypač tai matyti dabar, kai šalia stojo Donaldas Trumpas.

– Ar tikram, charizmatiškam lyderiui reikia mokytis oratorystės? Ar būna, kad įmonių vadovai, nors ir labai charizmatiški, ne visai išmano kalbėjimo meną?

Mano stiprybė ta, kad mokau žmones „prakalbinti“ auditoriją – nors auditorija tuo metu klauso, jai susidaro įspūdis, kad kalba.

– Visaip pasitaiko. Kiekvienas atvejis individualus, bet esmė ta, kad žmogus, dirbantis atsakingą darbą, savo srities specialistas, turi labai daug informacijos. Problema ne kaip pasakyti, o kaip atsirinkti tai, ką nori pasakyti, kas yra svarbiausia. Maža to, reikia mokėti pasakyti suprantamai visiems žmonėms, o ne tik tokiems, kaip tu. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl mane kviečia.

Aš susiduriu su žmonėmis, kurių žinių kiekis pribloškiantis. Kai toks žmogus pradeda kalbėti, jis tarsi negali sustoti. Bet svarbu atsirinkti temą atitinkančią informaciją. Aš mokau ne parinkti žodžius, o kitų dalykų, šiek tiek kitokio požiūrio. Mano stiprybė ta, kad mokau žmones „prakalbinti“ auditoriją – nors auditorija tuo metu klauso, jai susidaro įspūdis, kad kalba.

Tai reiškia, kad kalbėtojas savo kalbą konstruoja atsispirdamas nuo taško, ką klausytojai turėtų suprasti ir vėliau daryti. Tada auditorija įtraukiama, vyksta dialogas, kalbėtojas tampa įdomus, nes mes patinkame tik tiems žmonėms, kurie patinka mums – mes galvojame tik apie save.

– Ne tik apie save.

– Dažniausiai apie save. Na, dar apie gamtą, vaikus, šeimą, bet iš esmės tai esame mes. Mes galvojame apie save ir vertiname aplinką iš savo pozicijų. Kai klausomės kokio nors kalbančio žmogaus, norime išgirsti kažką naudingo, vertingo, suprantamo, svarbaus sau. Vadinasi, kalba taip ir turi būti konstruojama, nes žmonės, kurie manęs klauso, padovanojo man didžiausią dovaną – savo laiką, kas šiais laikais yra milžiniška vertybė. Taigi tie žmonės taip pat turi gauti dovaną – tai, ko iš tikrųjų atėjo, o ne pamatyti, koks aš išmintingas, kokių žinių turiu.

– Artistiškumas, paprastumas ir nuoširdumas – ar šie trys dalykai vienas kitam neprieštarauja?

– Jeigu yra visi trys – puiku.

123rf.com nuotr./Viešas kalbėjimas
123rf.com nuotr./Viešas kalbėjimas

– Svarbu įtaigumas?

– Svarbu tiesa. Reikia sakyti tiesą. Tai labai sunku, beveik neįmanoma, bet, jei sakai tiesą, esi stiprus ir tai labai gerai veikia. Tai svarbiausia.

– Bet ne visada kalbama apie tiesą. Kartais kalbama apie idėją, kuria reikia uždegti tuos žmones, su kuriais tu dirbi.

– Bet tai turi būti tiesa – tu turi tikėti ta idėja 100 proc., turi būti įsitikinęs, kad ta idėja teisinga, gera, vertinga.

– Jei tai charizmatiškas lyderis, savaime aišku, kad jis mokės tai pasakyti? Ar vis dėlto ne?

– Nebūtinai mokės.

– Kokių įgūdžių ir žinių reikia, kad kalba būtų įtaigi, nenuobodi, kompoziciškai gerai išdėstyta, kad joje atsispindėtų asmenybės bruožai?

– Kalba – geriausias įrankis kurti asmenybę. Meditacijų sesijos ir kiti dalykai yra labai ilgas ir tolimas kelias. Daugeliui žmonių neužtenka valios ir jėgų medituoti kiekvieną dieną po pusę valandos, laukti rezultato. Kai kas rezultato sulaukia po penkerių metų, kai kas – po dešimties.

Taip pat pasistenk atsisakyti predikatų, tokių žodžių, kaip „šiaip jau“, „anaip“, „tipo“, „tas“, „anas“, „škias“ ir visų kitų.

Todėl manau, kad įrankis, padedantis formuoti asmenybę, yra kalba. Pavyzdžiui, jei nori būti kultūringas, o iki šiol keikeisi, liaukis tai daryti, bent jau tiek. Taip pat pasistenk atsisakyti predikatų, tokių žodžių, kaip „šiaip jau“, „anaip“, „tipo“, „tas“, „anas“, „škias“ ir visų kitų. Jeigu nori būti kultūringas, prieš prasižiodamas pasistenk tiksliai žinoti, ką nori pasakyti ir nepradėk sakinio tol, kol nežinai, kuo jį užbaigsi.

Geras kalbėtojas yra geras klausytojas. Įdomus žmogus ne tas, kuris daug šneka. Įdomus tas, kuris klauso, išmoksta prakalbinti kitą, kalba atvirais klausimais. Tai klausimai, į kuriuos neužtenka atsakyti „taip“ arba „ne“. Taip formuoti savo asmenybę reikia kasdien ir tai nėra paprasta.

– Kaip galima treniruotis?

– Pirmiausia, reikia garsiai kalbėtis su savimi. Kitas dalykas – yra žmonių, kurie pamiršta sąvokas. Pavyzdžiui, jie nori ką nors pasakyti ir puikiai žino žodį, tačiau tuo metu sąvoka tiesiog nešauna į galvą. Todėl reikia treniruotis.

Galima važiuoti mašina ir, išvydus bet kokį objektą, jį apibūdinti taip, kaip tai aprašyta „Wikipedijoje“ – šviesoforas yra kelio ženklas, skirtas tam ir tam. Reikia pabandyti tai sklandžiai apibūdinti.

– Tokį žaidimą galima žaisti ir su vaikais. Pavyzdžiui, vestis vaiką iš darželio ir kalbėtis.

– Taip. Kartais mes žinome žodžius, tačiau ne visada ir ne visai tiksliai žinome jų reikšmes. Geras kalbėtojas visada yra tas, kuris tiksliai parenka žodį ir pataiko į šimtuką, visiems net šiurpas nueina per nugarą. Tikslius žodžius paprasčiau surasti tada, kai sąvokos sukasi galvoje it karuselė.

Galima važiuoti mašina ir, išvydus bet kokį objektą, jį apibūdinti taip, kaip tai aprašyta „Wikipedijoje“ – šviesoforas yra kelio ženklas, skirtas tam ir tam.

Kitas žaidimas su savimi – prieš pradedant kalbėti, prieš prasižiojant, prieš pradedant sakinį žinoti, kuo jį pabaigsi, kalbėti mintimis. Tai reikia daryti sąmoningai. Pavyzdžiui, sakoma – dabar aš noriu pasakyti tą ir aną. Reikia pabandyti išreikšti tą mintį žodžiais ir sustoti, kai ji mintis baigiasi. Tiksliai žinai, ką pasakei, ką norėjai pasakyti, viskas. Paprastai mes daug kalbame, bet mažai pasakome.

– Kaip reikia ruoštis kalbai? Ar treniruotis namuose, prieš veidrodį? O gal geriau improvizuoti?

– Niekada nesiūlyčiau improvizuoti. Turėjau pranešimų Aukščiausiame Teisme. Tą pranešimą esu sakiusi mažiausiai aštuonis kartus. Pranešimą sakyti turėjau 13 val., o ryte, namuose, nuo 11 val. iki 12 val. aš jį kartojau – garsiai, su visais niuansais, tiesiog ruošiausi.

Repetuoti reikia. Pirmiausia reikia parepetuoti su savo šeima, pasakyti pranešimą vaikams. Jei vaikai neklauso, vadinasi, neįdomu. Būtina papasakoti žmonai ar vyrui, kažkuriam iš suaugusių šeimos narių. Yra žmonių, kurie mėgsta įsirašyti pranešimus ir paskui juos perklausyti. Pravartu ir nusifilmuoti. Taigi, būdų yra milijonai.

Aš neišmokstu teksto, pranešimo, bet tiksliai žinau, ką sakysiu. Žinau, ką pasakysiu, kalbėdama apie vieną ar kitą punktą. Vėliau pereisiu prie kito, paaiškinsiu, pasakysiu išvadas, pereisiu prie klausimų ir t. t. Repetuodama kalbą namuose, stengiuosi viską pasakyti taip, lyg sakyčiau auditorijai.

Atėjusi į auditoriją visiškai pamirštu tai, ką sakiau namuose. Esu pasidariusi tik planą, tačiau prieš kalbant, aš apie dešimt kartų tą planą įgyvendinu. Nežinau, kaip pakalbėsiu konferencijos metu ir nesigraužiu, jei nepasakau gražios frazės ar ką nors pamirštu, nes tai improvizacija. Tačiau pasakius kalbą namuose dešimt kartų, tikrai nebus susimauta.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Adrija Čepaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Adrija Čepaitė

– Kas dar svarbu?

– Labai svarbu dialogas su auditorija. Reikia matyti auditoriją, su ja bendrauti. Kūno kalba turi rodyti, kad norima bendrauti. Turi būti kalbama dialogo, o ne monologo forma. Kada žmogus traukia auditoriją ir kada stumia? Traukia tada, kai jis duoda. Jei aš pasilenksiu paduoti jums pieštuko, jūs turbūt jo sieksite. Duodantis traukia, imantis – stumia.

– Kaip lektorius gali imti?

– Tai labai akivaizdu. Žmonės, kurie kalba apie save, yra susikoncentravę į save ir mąsto tik apie tai, kaip jiems gerai pasakyti kalbą, stumia. Kitaip su lektoriumi, kuris susikoncentravęs į tai, ką gaus auditorija, ką jai atiduoti, kaip išmokyti, suteikti žinių, padėti. Jis mažiausiai galvoja apie tai, kaip atrodo ir kokį žodį turi pavartoti.

Jei lektoriaus tikslas – kad auditorija žinotų, ką reikia daryti, ko nedaryti, kaip elgtis ir kaip nesielgti, žodžiai atsiras savaime. Reikia turėti labai aiškų tikslą, tačiau tikslas nėra pasirodymas prieš auditoriją. Kaip pasirodyti ar kaip gražiai pakalbėti yra paskutinis dalykas, kuris turi rūpėti.

Reikia turėti labai aiškų tikslą, tačiau tikslas nėra pasirodymas prieš auditoriją. Kaip pasirodyti ar kaip gražiai pakalbėti yra paskutinis dalykas, kuris turi rūpėti.

Dažnai lektoriai išeina į sceną, kalba labai efektingai, naudoja nuostabią kūno kalbą, turi gražų balsą, tarsi skraido po auditoriją, padaro visokiausių piruetų. Po tokio pranešimo išėję žmonės dažniausiai prisimena lektorių, koks jis buvo impozantiškas ir įdomus. Niekas neneigia, kad jis gerai kalbėjo, tačiau ir niekas neprisimena, ką jis kalbėjo. Toks lektorius yra blogas. Geras lektorius yra tas, kurio kalbą žmonės gali pakartoti.

– Kaip išlaikyti auditorijos dėmesį? Sakoma, kad 10 minučių dėmesį galima išlaikyti, o po to reikia pertraukos.

– Ne, jei žmonėms įdomu, jie išlaiko dėmesį gerokai ilgiau. Jei žmogus jaučia, kad tai, ką girdi, yra vertinga, jis nepavargsta, dalyvauja pokalbyje. Tikrai nepavargsta.

– O jei pranešime yra daug informacijos ir reikia laiko ją apdoroti?

– Rengiant pranešimą, reikėtų labai aiškiai paskaičiuoti, kiek informacijos verta suteikti. Žmonės prisimena ir skaičiuoja, kaip katės. Žinote, kaip skaičiuoja katės? 1, 2, 3, daug. Žmonės puikiai prisimena tris dalykus. Tad ir kalba turi būti sukonstruota taip, kad joje būtų trys pagrindinės žinios, ne daugiau.

Tai nereiškia, kad pasakysi tris dalykus ir viso gero. Tiesiog visa kita yra potemės, kurios paaiškina arba argumentuoja tas tris žinias. Tai įrodymai, faktai, pavyzdžiai, kurie iliustruoja. Kodėl trys žinios? Pasižiūrėkite, kaip mūsų smegenys surėdytos. Juk pasakose yra trys princai, trys keliai, trys norai, trys princesės.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Baracko Obamos atsisveikinimo kalba
AFP/„Scanpix“ nuotr./Baracko Obamos atsisveikinimo kalba

– Tačiau jei pasakojama monotoniškai, galima užmigti. Kažkas turi keistis.

– Taip, dėl to, kad yra trys skirtingos žinios. Arba, kitaip sakant, viena žinia turi išplaukti iš kitos. Svarbu žinoti, kas kalboje yra svarbiausia, į ką vedama. Kalbantysis veda auditoriją į svarbiausią žinią. Balse aiškiai girdisi, kur yra argumentacija, o kur svarbus pranešimas.

– Bet tada labai svarbu intonacijos.

– Intonacija yra santykis su tuo, apie ką kalbama. Intonacijos nesurepetuosi ir nesugalvosi. Kas yra intonacija? Dar kartą turi sudėlioti, kas yra svarbiausia, atsakyti į klausimą, kodėl apie tai kalbi. Kai žinai, ką nori pasakyti, kas svarbu ir kas nesvarbu, tuomet nesvarbiose vietose juokauji, pateiki pavyzdžių. Jeigu turi humoro jausmą, žinoma, esi dievas, karalius. Tai labai patogu, nes tokiose vietose gali klausti auditorijos, priversti juos klausti, bendrauti. Auditorija kartais pateikia gražių pavyzdžių.

Blogas kalbėtojas prieš svarbią informaciją daro pauzę, susireikšmina, tada po pauzės pasako tai, ką nori, ir tada padaro dar vieną pauzę, idant auditorija suvoktų, ką jis pasakė ir įvertintų jį, tokį protingą.

Visa tai daroma nesvarbiose vietose, bet svarbiose vietose elgiamasi kitaip. Ko išmokau iš P. Rodenburg, kas man labai patinka, ką minėjau, – tiesa scenoje. Tai gali būti ne tik tiesa, kurią tu byloji, tu esi tiesoje, tu esi čia ir dabar. Tai reiškia, kad tu sakai tiesą dabar, esamajame laike. Jeigu ketini pasakyti kažką labai svarbaus, tu ir sakai žmonėms – tai, ką dabar pasakysiu, yra labai svarbu, jeigu norite, nepatingėkite užsirašyti, tai be galo svarbi informacija. Tai yra gero kalbėtojo pavyzdys.

Blogas kalbėtojas prieš svarbią informaciją daro pauzę, susireikšmina, tada po pauzės pasako tai, ką nori, ir tada padaro dar vieną pauzę, idant auditorija suvoktų, ką jis pasakė ir įvertintų jį, tokį protingą. Jis palinksi galva ir pasimėgauja pats savimi. Tai yra impozantiškas kalbėtojas.

Taip, jis gana efektingas, bet man nepatinka tokia kalbėjimo maniera. Manau, kad kalbėdamas scenoje atiduodi visą save žmonėms. Ką iš to turi suprasti auditorija? Ką žmonės turi sužinoti? Jeigu tu gąsdinsi, koks bus rezultatas? Jeigu tu įkvėpsi, koks bus rezultatas? Ko tu sieki, koks tavo tikslas? Kokia tavo leksika?

Jeigu tavo tikslas – išgąsdinti žmones, eini ir gąsdini. Turi savęs paklausti – ko sieki, ką sužinos žmonės? Kokią vertę tu sukursi? Ar tu nori, kad žmonės, išėję iš paskaitos, pakuotųsi lagaminus ir paliktų Lietuvą, prašom, gąsdink.

– Kokių dar galėtumėte pateikti patarimų, triukų?

– Labai svarbi artikuliacija. Tai be galo svarbu. Žmonėms, kuriems sudėtingiau kalbėti, visada siūlau apdaryti tam tikrus pratimus, prieš einant kalbėti viešai. Vienas iš tokių pratimų – vyno kamštis. Kiekvienoje mano rankinėje yra kamštis nuo vyno. Prieš kiekvieną viešą kalbėjimą darau pratimus. Pratimas atrodo taip – įdedi kamštį į burną, apžioji jo maždaug 1 cm ir su savimi kalbiesi. Stengiesi kalbėti kuo aiškiau. Kai išsiimi kamštį, kalbėti labai lengva.

– Išsitreniruoja tie kalbos padargai?

Taip pat svarbu žinoti, jei burnoje trūksta seilių (kartais susijaudinus ir kalbant viešai trūksta seilių, tiesiog išdžiūsta burna) reikia pakandžioti liežuvio galiuką.

– Taip, apšyla kalbos padargai, atsipalaiduoja liežuvis, kalbėti daug lengviau, paprasčiau. Tai vienas labai paprastas buitinis pratimėlis, kurį gali padaryti kiekvienas, nereikia būti aktoriumi, užtenka penketo minučių ir visas žandikaulis apšyla.

Taip pat svarbu žinoti, jei burnoje trūksta seilių (kartais susijaudinus ir kalbant viešai trūksta seilių, tiesiog išdžiūsta burna) reikia pakandžioti liežuvio galiuką. Šiek tiek pakandžiojus liežuvio galiuką, burna prisirenka seilių ir lūpa nekliūva už dantų. Tai tokia kalbos technika.

Prieš kalbant viešai labai rekomenduoju tą dieną nevalgyti labai gausiai ir negerti daug kavos. Jeigu jau esate pripratę gerti kavą, vieno puodelio tikrai užteks. Žinoma, reikėtų vengti alkoholio ir visų kitų priemonių, mažiau rūkyti. Tai paryškina emocijas, sujaudina.

Kalbant viešai, organizmas jaučia stresą, todėl tikrai verta pašalinti dar didesnį stresą keliančius veiksnius. Aš visada patariu padaryti nedidelę mankštelę, kad mūsų kūnas, raumenys žinotų, jog šiandien nėra paprasta diena. Gal reikėtų padaryti pritūpimų, šiek tiek pasimankštinti, nors 15 min. Tai jau labai gerai.

Kalbame visu kūnu, kalbame visais raumenimis, plaukais, akimis. Vienas iš mano mylimiausių patarimų – tu būsi geras kalbėtojas, kai išmoksi šypsotis akimis, ne burna, ne lūpomis, o akimis. [...]

– Mes kalbame visu kūnu. Lietuviai labai kalba ir gestikuliuoja rankomis.

– Tai labai gerai. Man patinka.

– O gal reikėtų visa tai dozuoti?

– Nereikia apie tai galvoti. Pirmiausia, reikėtų atsisakyti uždarančių judesių, tarkime, sukryžiuotų ant krūtinės rankų, kai žmogus save apglėbia rankomis. Tai uždari judesiai. Tinka visi atviri judesiai. B.Obama turi judesį, kuris vadinasi „laikyk pasaulį“. Jis laiko pasaulį. Jeigu pastebėjote, jis visada laiko Žemės rutulį. Jis netgi tą rutulį šiek tiek sukioja.

Rankos yra įrankiai, skirti paaiškinti tai, ką sakai. Jeigu sakai „nuo tiek iki tiek“, tavo rankos gali parodyti atstumą. Jeigu tai yra truputėlis, tu vėlgi rodai nykščiu ir smiliumi, koks tas truputėlis. Tai yra tavo įrankiai, kalbantys kartu su tavimi, sakantys tą patį, ką sako tavo burna.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Barackas Obama
Parašykite atsiliepimą apie 15min