Dar gyvendamas Skriaudžių miestelyje, Prienų rajone, Pijus netikėtai susitiko su iš Nidos į Vokietiją automobiliu grįžtančiais vokiečių turistais. Išsišnekėjo, aprodė savo kalendorių kolekciją ir net pabandė nuspėti, kuo likimo apdovanoti atklydėliai. Pagal gimimo datą sužinojęs, kokią dieną gimusi ponia, P. Brazauskas moteriai pasakė, jog ji turėtų būti gabi, o ypač muzikai. „Taip aš giedu bažnyčios chore“, – iš nuostabos net klyktelėjo ji. O jos vyras, gimęs sekmadienį, turėtų būti labai pamaldus. „Aš esu bažnyčios vargonininkas“, – lietuvio įžvalgumu negalėjo atsistebėti vokietis.
Liaudies išmintis teigia, kad laimingi žmonės gimsta penktadieniais, o gimę pirmadieniais – visiškos priešingybės: arba dideli tinginiai, arba darbštuoliai, antradieniais – gabūs ir ypač muzikai, trečiadienis ir ketvirtadienis yra iškalbingų ir gero būdo žmonių diena, šeštadieniais į pasaulį ateina tvarkingi žmonės, o sekmadieniais – pamaldūs.
Didi išmintis
Jau daugiau kaip dešimtmetį kalendorius kolekcionuojantis P. Brazauskas sako, jog kalendoriuose galima rasti daug liaudies išminties ir kitokių įdomių dalykų.
„Tikriausiai žinote, kad kas ketveri metai yra vadinamieji keliamieji metai, kai vasaris turi 29 dienas. Tačiau ar žinote, kad yra ir šios taisyklės išimčių?“ – intrigavo kolekcininkas.
Pasirodo, jog visi keliamieji metai dalinasi iš 4. Tačiau keliamieji nėra tie, kurie dalinasi iš 100 – pavyzdžiui, 1700, 1800, 1900, – išskyrus atvejus, kai metai dalijasi iš 400. Todėl 2000 metai buvo keliamieji.
Kalendorius turi tendenciją praėjus tam tikram laikui kartotis – keliamieji metai būtinai kartojasi kas 28 metai, kiti – tai kas 6, tai kas 11 metų. Atsivertęs savo užrašus, P. Brazauskas tuoj pasako, kad 1958-ųjų kalendorius sutampa su 1986-ųjų, o šių metų kalendorius yra identiškas tam, kuriuo naudojomės 1998-aisiais, 2010 metais bus tinkamas 1999 metų kalendorius.
Aistringas kalendorių kolekcininkas gali papasakoti ne tik apie žmogaus gimimo savaitės dieną bei būdingiausią asmenybės bruožą, bet ir apie charakterių suderinamumą pagal Zodiako ženklus. Pastarąjį kolekcininko gebėjimą netruko pastebėti vestuvininkai. Gausios vestuvininkų svitos traukdavo į Skriaudžiuose įkurtą P. Brazausko Kalendorių muziejų su viltimi išgirsti gerų žinių apie būsimą gyvenimą.
„Gerai, kai aišku, kad jaunųjų charakteriai derės. Tačiau, kai matydavau, kad iš bendro gyvenimo nieko neišeis, taktiškai nutylėdavau ar tik piršliui į ausį pašnabždėdavau. Nieko neišsigalvodavau, sakydavau tai, ką kalbėdavo kalendoriuose surašyta liaudies išmintis“, – dėstė pašnekovas.
Žmogaus gyvenimui didelę įtaką turi ir Mėnulio fazė jo gimimo dieną. Pavyzdžiui, per Jaunatį gimsta linksmi, gražūs ir jaunatviški žmonės.
Kolekcininkas kalendorių lapeliuose atranda įdomios žmonių paliktos informacijos. „Žmonės kalendoriuje linkę pasižymėti svarbiausius ūkio darbus: „buvo pilnatis, pjoviau kiaulę, lašiniai geri“, „sukergta karvė, apsiveršiuos ...“, „pasėjau javus“... Į kolekciją pakliuvusiame buvusio Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje, dabartinio Prezidentės vyriausiojo patarėjo Dariaus Semaškos darbo kalendoriuje – jau kitokios pastabos: „susitikimas pas prezidentą“, „priėmimas pas JAV ambasadorių“, „atvykti pas premjerą“...“, – apie aptinkamus įrašus pasakojo kolekcininkas.
Sumanymas virto aistra
P.Brazauskas mena, jog kalendoriai jo gyvenime atsirado gan netikėtai. Kai Lietuvoje dar klestėjo kolūkių era, tuometis kolūkio vyriausiasis ekonomistas gavo pasiūlymą atgaivinti Skriaudžiuose gyvavusį buities muziejų. Kolūkiams griuvus, be darbo likęs Pijus visomis išgalėmis ėmė puoselėti savo muziejų. Artėjant muziejaus 30-mečiui, jis ėmė sukti galvą, kaip jį įdomiai pažymėjus. Netikėtai per radiją nugirdęs pasakojimą apie kalendorių, prisiminė, jog ir jis su žmona, farmacininke, aistringa knygų mėgėja, metams pasibaigus niekad jų neišmesdavo. Abu pasirausę šeimos bibliotekoje surado 75 kalendorius. Vienas – itin retas: 1930-ųjų Šv. Antano kalendorius, kurį buvo įsigijęs žmonos tėvas, kitados dirbęs eiguliu.
Netrukus muziejininkas parašė skelbimą, kviesdamas dovanoti kalendorius būsimajai parodai. Per keletą mėnesių jų susikaupė apie 400. Seniausias – 1924 metų Lietuvos liaudies kalendorius.
Nors pirmojoje kalendorių parodoje buvo vos trys šimtai eksponatų, įvykis nepraėjo be dėmesio. Apie skriaudiškio sumanymą imta kalbėti plačiai. „Žmonės iš įvairių Lietuvos vietų ėmė vežti, siųsti kalendorius. Teko įsirengti atskirą papildomą patalpą specialiai kalendoriams eksponuoti“, – šypsojosi kolekcininkas.
Kalendorių muziejų ėmė lankyti ekskursijos, rajono valdžia atveždavo garbingiausius savo svečius. 2002 metais, kai Prienai šventė 500-ąsias metines, muziejuje lankėsi ir šalies Prezidentas Valdas Adamkus su ponia Alma. Specialiai šiai progai buvo pagamintas puodelis su ant šono įspausta muziejaus emblema ir 2002 metų kalendoriumi. Iš jo prezidentas ragavo girą.
Kolekcininkas prasimanydavo visokių akcijų, kaip savo kolekciją praturtinti. Pavyzdžiui, – „Už įėjimą į muziejų reikia mokėti kalendoriais.“ Kartais lankytojai jų atveždavo dešimtimis. Kitą kartą paskelbė, kad „to, kuris padovanos seniausią kalendorių, nuotrauka papuoš muziejaus Garbės lentą“. Atrodė, kad laimės 1930 metų kalendorių atnešęs žmogus. Tačiau netrukus, kai į muziejų užsuko ekskursija iš Kauno, radosi pora, kuri pažadėjo surasti dar senesnį. Taip muziejuje atsirado 1848 metais Vilniuje lenkų ir rusų kalbomis išleistas kalendorius, o kaunietės Nijolės Lietuvninkaitės nuotrauka iki šiol kabo muziejaus Garbės lentoje.
Išgirdusi apie Skriaudžiuose gyvuojantį unikalų muziejų, asmeninį kalendorių atsiuntė garsi estrados atlikėja Nelly Paltinienė su vyru Arvydu. Jie kasmet išleidžia iki dešimties egzempliorių tokių kalendorių.
Katalikiškų ir pasaulietinių kalendorių aplanką muziejui atvežė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvilas.
„Labai parūpo išsiaiškinti apie Baltijos keliui skirtą kalendorių daugiau. Maniau pavyks, kai surengiau kalendorių parodą Seimo parodų salėje. Tačiau nė vienas Seimo narys, nei tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, jo net nebuvo matę. Kartą, kai atvyko grupė moksleivių su tėvais, netikėtai paklausiau, ar kam nors teko matyti tokį kalendorių. Staiga atsirado moteris, kuri pasirodė besanti šio kalendoriaus autorė. Šis kalendorius buvo pagamintas Kelių projektavimo institute Kaune vos 30 vienetų tiražu“, – išskirtiniu egzemplioriumi didžiavosi Pijus.
Kolekcininkas ir pats buvo išleidęs keletą kalendorių su Skriaudžių vaizdais. 1997-aisiais tai buvo pirmasis Prienų rajone išleistas kalendorius.
Pomėgis neišblėso
Gyvenimo aplinkybės P.Brazauską privertė persikelti į Kauną. Sukauptą kalendorių kolekciją muziejininkas paliko Skriaudžiuose, tačiau savo pomėgio neatsisakė ir naujoje vietoje. „Kai pradedi, tai negali sustoti...“, – nutęsė.
Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje Kaune dirbantis P. Brazauskas atėjęs į darbą ir šiandien dažnai randa jam paliktų kalendorių, sulaukia žmonių, kurie, sužinoję apie neįprastą jo pomėgį, atneša naujų egzempliorių.
„Per porą metų, kol gyvenu Kaune, sukaupiau jau apie 3 tūkstančius kalendorių, o muziejuje Skriaudžiuose jų palikau apie 4,5 tūkstančio“, – sako aistringasis kolekcininkas.
Neseniai kalendorių paroda iš jo privačios kolekcijos kone metus buvo eksponuojama muzikos instrumentų muziejuje. Daugiau kaip dviejų šimtų kalendorių paroda ilgą laiką grožėjosi Kauno Botanikos sodo lankytojai.
„Įdomiausi man tie kalendoriai, kuriuos galima sukabinti ant sienos, nes kitokiems eksponuoti reikalingi specialūs stendai. Bet mano dabartinėje kolekcijoje yra įvairiausių kalendorių – sieninių, stalo, darbo, kišeninių, popierinių, medžiaginių, metalinių, plastmasinių... Iš 40 valstybių“, – vardija kolekcininkas.
Pats seniausias iš Kaune sukauptos kolekcijos yra 1912 metų septynias kapeikas kainavęs lietuviškas kalendorius. O štai, kai Lietuvoje buvo skaičiuojami 2005 metai, Tuniso liaudis gyveno 1425 metais. Įdomu, kad Izraelio kalendoriai, priešingai nei mūsiškiai, naudojami iš kitos pusės. Ant vieno sieninio kalendoriaus puikuojasi mažai kam žinomos valstybės Nauru pavadinimas. Ši vos 2000 ha teritoriją užimanti salelė, esanti netoli Australijos, 2001 metais buvo surengusi Pasaulio sunkumų kilnojimo varžybas. Iš ten šį kalendorių parvežė Lietuvos sportininkai.
Kai kurie kalendoriai Pijų pasiekia prastos būklės. Todėl dažnai jam tenka juos remontuoti, valyti, pakabinimus pritaisyti. Vieną medžiaginį 1974 metų Australijoje pagamintą kalendorių jis gavo po 20 metų. Kabojęs vieno skriaudiškio virtuvėje prie kriauklės, jis buvo nusėtas riebalų dėmėmis. Tad pirmiausia Pijus turėjo jį išskalbti, išvalyti, išlyginti, juosteles priklijuoti.
Bus ir šeimos kalendorius
P. Brazauskas sakosi nesuradęs daugiau bendraminčių Lietuvoje. Kalendorių muziejus dar yra ir Kuršėnuose. Jame kaupiami kalendoriai bei medžiaga, susijusi su Laurynu Ivinskiu, pirmuoju lietuviškų kalendorių autoriumi. Tačiau šio muziejaus kolekcija yra kuklesnė nei ta, kurią Pijui pavyko Skriaudžiuose sukaupti.
Neįprastu pomėgiu besimėgaujantis vyriškis prasitaria, jog didelė jo svajonė – Kaune surasti vietą kalendorių muziejui įrengti. Norėtųsi ir knygelę su kalendorių išminties krislais išleisti.
Pijus pamąsto ir apie savo šeimos kalendorių. Jo vienintelis sūnus su žmona ir trimis vaikais šiuo metu gyvena JAV. Surinkęs visų šeimos narių nuotraukas kaunietis planuoja išleisti savo šeimos kalendorių, kuriame būtų pažymėti visi artimųjų gimtadieniai, vardadieniai, svarbios sukaktys. „Tai būtų gražus prisiminimas ir ateities kartoms“, – šypteli kaunietis.
