Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skvoteriai – ne grėsmė visuomenei, o jai naudą teikiantys drąsuoliai?

Skvotas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Skvotas
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Skvotas – nelegaliai apgyvendintas namas, dažniausiai prieš tai buvęs apleistas. Ar tikrai liaudiškai vadinamą skvotinimą reikia laikyti grėsme visuomenei? Galbūt šis reiškinys toli gražu nėra toks paprastas ir turi kur kas daugiau aptartinų aspektų, nei įprasta galvoti? Apskritai, ką turime galvoje, išgirdę ir vartodami žodį skvotas, skvoteriai, skvotinimas?

Rugsėjo 26 dieną Alexas Haighas tapo pirmuoju, įkalintu už gyvenimą skvote. 21-erių jaunuolis iš Plimuto buvo suimtas dėl to, kad apsigyveno jau metus apleistame, tuščiame name. Vaikinas į Londoną atvyko ieškoti mūrininko darbo, dabar jis užsidirbo kriminalinį įrašą.

Grantas Shappsas, Didžiosios Britanijos konservatorių partijos narys turi labai konkretų ir aiškų skvoterių apibrėžimą. Anot jo, tai žmonės, ateinantys ir pavagiantys jūsų namus, kol jūs, pavyzdžiui, atostogaujate. Tačiau yra nemažai istorijų, kuriose skvoterių įvaizdis toli gražu nėra toks neigiamas, rašo guardian.co.uk.

Pavyzdžiui, kad ir du jauni skvoteriai Joe Blake`as ir Reuben Taylor, gyvenantys apleistame augalų šiltnamyje, esančiame netoli Heathrow oro uosto. Jų „Grow Heathrow“ bendrija kur kas labiau primena harmoningą idilišką, netgi iliuzinę bendruomenę, nei dar vieną mėgstamą G. Shappso skvotų apibūdinimą – „mirtinus nevilties spąstus“. Šiuo metu kartu su J. Blake`u ir R. Taylor gyvena dar keliolika jaunuolių. Visi kartui jie iškuopė iš apleistų nenaudojamų šiltnamių maždaug 30 tonų įvairiausio šlamšto, susitvarkė ir pavertė šią užmirštą, apšiukšlintą erdvę į jaukų būstą, kuriame ne tik galima, bet ir gera gyventi. Čia jie augina natūralias ekologiškas daržoves, kurias pardavinėja vietos prekybininkams. Skvote veikia ir dviračių taisymo dirbtuvėlės, organizuojamos meno mugės, žmonės čia atvyksta mokytis daržininkystės. Vietos bendruomenei šie žmonės ne tik netrukdo, vietiniai labai nori, kad jie pasiliktų.

Elektrą šie skvoteriai gaminasi patys – ją generuoja vėjo turbina ir saulės kolektoriai. Jos visiškai pakanka muzikavimui bei internetui. Dušas – keistas prietaisas, pagamintas iš ant pastolių pritvirtintos vandens statinės, vamzdžiais sujungtos su senu radiatoriumi, po kuriuo kūrenama ugnis.

„Dabar virš „dušo“ statomės stogą, kad, kol prausiamės, nelytų ant galvos“, – paaiškina J. Blake`as.

Šiuos skvoterius sunku būtų pavadinti našta visuomenei. J. Blake‘as su R. Taylor priklauso skvoterių organizacijai „Squash“ už saugius namus (Squatters' Action for Secure Homes). Tai savanorių grupė, ginanti atsakingų skvoterių teises. Jų teigimu, atvejai, kai skvoteriai tiesiog pavagia žmonių namus, sudaro nežymią visų skvoterių dalį. Didžioji visų Didžiojoje Britanijoje gyvenančių skvoterių (maždaug 20000–50000 žmonių) dalis apsigyvena jau ilgai apleistuose, nenaudojamuose, mirštančiuose būstuose.

„Skvoteriai viešojoje erdvėje labai prastai atstovaujami. Dažniausiai skamba tik siaubo istorijos apie į svetimus gyvenamus namus įsmunkančius vagis. Iš tiesų didžioji dalis nori rasti būstą, kur galėtų pasilikti ilgam – ne užimti ir nusiaubti kažkieno namus“, – tvirtina „Grow Heathrow“ bendruomenės skvoteris.

Hansas Pruijtas iš Erasmus universiteto Roterdame studijavo skvotinimą visoje Europoje. Jis išskiria penkias pagrindines priežastis, kodėl žmonės nusprendžia gyventi skvotuose: iš nepritekliaus, kai verkiant reikia susirasti kokį nors prieglobstį. Kiti tai pasirenka norėdami gyventi alternatyviai, kitaip, „stilingai“. Treti taip nusprendžia skatinami gamtosauginių priežasčių, siekdami tausoti aplinką. Būna ir tokių, kurie gyvena skvotuose verslo sumetimais – taip jiems patogiau sukurti bendruomenę ir kartu vystyti nediduką verslą. Kita kategorija – tai tie, kurie siekia konfrontuoti su valdžia, tai – „politiniai skvoteriai“, protestuotojai. Dažnai šios penkios kategorijos persidengia, tačiau nei vieni iš jų nėra iš esmės grasinantys, žalingi visuomenei.

Kai kurios skvotinimo formos yra išskirtinai naudingos. Olandų kalboje yra žodis naudojamas norint apibūdinti konstruktyvų skvoterį, kuris sutaiso apgadintus, apleistus pastatus. Šie skvoteriai – tylūs namų taisytojai, bet apie juos kalbama labai retai. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje Amsterdame šimtai skvoterių įsikraustė į apleistus, nuniokotus istorinius Nieuwmarkt rajone dūlančius pastatus ir juos sutvarkė, suremontavo – taip gyvenamąjį rajoną apsaugojo nuo sunykimo. Tai buvo sėkmingo miesto išsaugojimo judėjimo pradžia.

Dar daugiau, skvoteriai  savanoriškai ir nesiekdami finansinio pelno dažnai įsitraukia į svarbias ir naudingas miestui, aplinkai bei žmonėms veiklas – pavyzdžiui, rengia muzikinius, bendruomeninius projektus, moko kitus, slaugo silpnesniuosius.

Kai kas tvirtina, kad skvotinimas – išskirtinai politinis reiškinys. Nuosavybė čia prilyginama galiai. Skvotinimas istoriškai buvo susijęs su nuosavybę praradusiųjų kova, erdvės kontrolės klausimu. Ši praktika sena kaip ir pati nuosavybės sąvoka. „Skvoterių teisių“ kilmė glūdi senojoje, nerašytinėje teisėje: „jei gebėsi per naktį susikurpti buveinę, galėsi pasilikti tame žemės lopinėlyje“. Panašių įstatymų galima rasti visame pasaulyje. Taigi, skvotinimą galima pavadinti europinių ir netgi amerikietiškų miestų augimo varomuoju procesu. Bėgant laikui, laikini būstai čia tapo nuolatinėmis bendruomenės.

Pokariniai judėjimai – komunistiniai, anarchistiniai, hipių, aplinkosauginiai taip pat dažnai buvo lydimi skvoteriško gyvenimo būdo. Dabar Europoje pastebimas skvoterių skaičiaus mažėjimas. Vis dėlto, visame pasaulyje šis reiškinys plinta. Remiantis naujausiais Jungtinių Tautų skaičiavimais, techniškai visame pasaulyje yra 800 – 900 mln. skvoterių. Tai daugiau nei dešimtadalis visų Žemės gyventojų.

Socioekonominės sąlygos čia nuo europietiškų skvotų skiriasi – tai daugiausiai migrantai, įsikūrę miesto pakraščiuose. Šiaip ar taip, tai žmonės, taip pat be leidimo įsikuriantys erdvėje, kuri jiems nepriklauso. Čia klausimas, ar skvotinimas yra naudingas ar žalingas visuomenei, jau nebekyla. Skvoteriai ir yra visuomenė. Mumbajuje, Indijoje, lūšnynų gyventojai sudaro 60 proc. visos miesto populiacijos. Turkijos miestuose skvoteriai sudaro pusę, Brazilijos – 20 proc. gyventojų. Tokie neteisėtai apgyventi rajonai dažnai laikomi tik nešvariais, skurdžiais lūšnynais. Jie apibūdinami tik kaip bjaurios antisanitarinės vietos, kuriose klesti nusikalstamumas, prekyba narkotikais, kamuoja kitos problemos.

Vis dėlto anot Roberto Neuwirtho –knygos „Šešėliniai miestai: milijardas skvoterių“ (angl. Shadow Cities: A Billion Squatters) autoriaus, neretai tokie įsitikinimai būna klaidingi. Jis praleido dvejus metus gyvendamas lūšnynuose keturiuose pasaulio miestuose: Mumbajuje, Nairobyje, Stambule ir Rio de Žaneire.

„Tai ne nusikaltėlių irštvos. Tai ne mafija. Tai paprasti dirbantys žmonės. Žmonės, kurie jus aptarnauja  maitinimo įstaigose, valo turistinių viešbučių kambarius. Jie padeda ir rūpinasi vieni kitais. Tai visai normali vieta gyventi, jei sugebi susitaikyti su tuo, kad ten nėra kanalizacijos“, – pasakoja tyrėjas.

Dažniausiai skvoteriai yra žemesniajai klasei priklausantys piliečiai, negalintys pagerinti savo kasdienybės, pažeidžiami, linkę tapti išnaudojimo aukomis. Pavyzdžiui, Rio de Žaneire iki  2014 m. Pasaulio taurės ir 2016 m. olimpinių žaidynių favelos (braziliški lūšnynai) planuojamos sugriauti. Kitais atvejais jos išsivysto į nuolatines gyvenvietes, kaip atsitiko iki industrinėje Europoje. Rio de Žaneiro rajonas Rocinha teoriškai yra favela, tačiau tokia jau kurį laiką nebelaikomas – čia stovi tvirti mūriniai namai, įdiegta elektra, vamzdynai. „Per 20–30 metų jie pagerina savo būvį, susitaupę persistato namus į tvirtesnius: purvo namukas virsta medine trobele, ši – į plytinį statinį, pastarasis sutvirtinamas betonu“, – tipinę lūšnynų evoliuciją apibūdina R. Neuwirthas.

Tai išties gerokai skiriasi nuo skvotinimo reiškinio Europoje. Vis dėlto panašumų yra. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje esantis 45 aukštų banko bokštas, paliktas likimo valiai statybų pusiaukelėje, tapo namais 2500 skvoterių, kurie ten įsikraustę užbaigė statybos darbus ir padalino erdves, naudodamiesi pačių rastomis medžiagomis. Šis bokštas vadinamas „vertikaliu lūšnynu“, kuriame rasi ir parduotuvių, ir patogumų, ir vandenį bei elektrą  (vis dėlto lifto čia nėra).

Tai, kas sieja visus skvoterius, yra gebėjimas susiorganizuoti ir apsirūpinti. „Tai pagarbos vertas savimi pasikliaujančių žmonių veiksmas, kai jie nebijo akis į akį susidurti su sistema, kuri negeba jiems pasiūlyti būsto, kurį šie galėtų sau leisti. Tai sveikintina, o ne kažkas šiurpaus ar kriminalinio. Apskritai, šiais laikais mes privalome įsisąmoninti vieną labai svarbų dalyką: neturėtume taip aklai pasitikėti valstybe. Mes neturėtume taip beatodairiškai pasitikėti didelėmis kompanijomis, mes turėtume patys prisiimti atsakomybę už save, kaip ir pradėjo elgtis skvoteriai“, – dėsto R. Neuwirthas.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min