Nuo seno Užgavėnės – išties triukšmingos, linksmos, siautulingos. Neveltui jos tituluojamos „plačios sielos“ švente. Netolimoje praeityje kai kuriose šalyse jos trukdavo visą savaitę, ir kiekviena diena turėdavo savo pavadinimą – priklausomai nuo pramogų. Štai Rusijoje pirmadienis būdavo vadinamas skirtuoju susitikimams, antradienis – žaisminguoju, trečiadienis – saldžiuoju, ketvirtadienis – plačiuoju, penktadienis – uošvės mėgstamuoju, šeštadienis – svainės išrinktuoju, sekmadienis – nubučiuotuoju...
Ukrainiečiai sako: „Be blynų – ne Užgavėnės, be pyragų – ne vardinės“, todėl blynų, blynelių ir sklindžių visur iškepama didžiulė gausybė.
Apipinta papročiais
Vasario pabaigoje – kovo pradžioje visos šalys persisunkia Užgavėnių dvasia. Pavyzdžiui, Ukrainoje kiekviena šeimininkė laiko savo garbe nudžiuginti artimuosius ir bičiulius blynais tik pagal jai vienai žinomą receptą, laikomą paslaptyje nuo kaimynių. Ukrainiečiai sako: „Be blynų – ne Užgavėnės, be pyragų – ne vardinės“, todėl blynų, blynelių ir sklindžių visur iškepama didžiulė gausybė. Na, ir kaip nepasivaržysi dėl kulinarijos meno, jeigu ši šalis laikoma kvietinių miltų aruodu!
Ukrainoje blynais pradedama rūpintis šventės išvakarėse. Tešlos maišymas laikomas slėpiningu veiksmu, tad daugelis šeimininkių laikosi ypatingų apeigų. Pavyzdžiui, užmaišo ją vakare, danguje sužibus mėnuliui. Maišant sakoma: „Mėnuli mėnulėli, auksiniai tavo rageliai, žvilgtelėk pro langelį, papūsk į tešlelę.“ Tikima, kad nuo magiškų žodžių blynai išeina ypač ploni, auksiniai, nėriniuoti. Kiekvienuose namuose tiesiog alsuote alsuoja pakilusi tešla, liejasi, šnypščia keptuvėn pilamas tirštas skystis...
Slovakų uošvės puoselėja tradiciją Užgavėnių savaitės trečiadienį pasikviesti į savo namus dukras su žentais. Ypač šio papročio laikosi jaunos, neseniai susituokusios poros. Šią dieną mylimo žentelio garbei susirenka pasilinksminti visa giminė. Užtat penktadienį žentas privalo pavaišinti blynais uošvienę ir uošvį. Tiesa, šios vaišės – gana savotiškos. Pagal paprotį žentas su savo žmona prašo atėjusių uošvių paprotinti juos – pasidalyti išmintimi, ir tokį prašymą tėvai paprastai laiko didele garbe. Apie tai nedelsiant sužino visi kaimynai ir giminės. Tačiau jeigu žentas imtų šį paprotį ignoruoti, nesantaika tarp jo ir uošvių būtų neišvengiama. Seniau apskritai laikytasi kuriozinės šio papročio dalies: pakviestoji uošvė privalėdavo iš vakaro atsiųsti į namus visą „blynų rekvizitą“: keptuves, dubenis, semtuvėlius... Uošvis atsiųsdavo miltų ir sviesto...
Serbijoje per Užgavėnių savaitę blynų sukertama neįtikėtina gausybė. Na, ir kaip nesusigundysi, jeigu su blynais valgomos skaniausios žuvys, silkės ir ikrai...
Su kuo valgyti blynus – ištisas mokslas. Prisiminkime vieną garsiojo rusų rašytojo Antono Čechovo apsakymą, skirtą Užgavėnių temai: „Blynai buvo apskrudę, porėti, putlūs, kaip pirklio dukters pečiai... Podtykinas nusišypsojo ir susižavėjęs apšlakstė juos karštu sviestu. Po to, tarsi kaitindamas savo apetitą ir mėgaudamasis pagunda, jis lėtai aptepė juos ikrais. Vietas, ant kurių neužkrito ikrų grūdeliai, jis apipylė grietine... Dabar teliko tiktai valgyti, ar ne tiesa? Tačiau ne! Podtykinas pažvelgė į savo kūrinį... Šiek tiek pagalvojęs, uždėjo ant blynų patį riebiausią lašišos gabalą, kilkę ir sardinę. O jau po to, kone alpdamas ir dusdamas, susuko abu blynus į tūtelę, jausmingai išlenkė taurelę degtinės, atsikrenkštė ir prasižiojo“...
Blynai – turtuoliui ir vargšui
Patys blynai įvairiose šalyse kepami nevienodi: iš kvietinių ir grikinių, miežinių ir žirninių miltų; užmaišyti su mielėmis ir rūgpieniu; su įdarais ir be jų. Tad ar verta stebėtis, kad per Užgavėnes valgyti blynų puola visi – nuo turtuolių iki visiškų vargšų, už grašius nusiperkančių gatvėje parduodamų paplotėlių...
 |
| Photos.com nuotr./Blynai |
Prisišveitus blynų, puolama laukan – nuo kalnų pasivažinėti, leisti širdžiai pasidžiaugti.
Makedonijoje per Užgavėnes tradiciškai rengiamos kovinių sporto šakų varžybos – imtynės, iš sniego nulipdytų tvirtovių šturmavimo lenktynės, savo galias išbando stipruoliai. Bulgarijoje visur pastatoma laikinų scenų, išpuoštų ryškiomis iškabomis ir vėliavėlėmis. Ant jų užlipę artistai su maskaradiniais kostiumais kviečia žiūrovus rinktis pasižiūrėti linksmų vaidinimų, pantomimų, akrobatų, fokusininkų ir kupletistų pasirodymų. O jau palapinių gausybė – su meduoliais, riešutais, pyragais ir, žinoma, blynais. Groja dūdų orkestrai, armonikas čirpina kaimo muzikantai, sukasi karuselės, į dangų šauna sūpuoklės. Visų miestų miestelių, kaimų kaimelių aikštės pilnos žmonių, visi linksmai šėlsta ir juokiasi.
Graikai taip pat gausiai lanko pasilinksminimų vietas, su dideliu draugų būriu mėgsta užsukti į labai populiarius šioje šalyje vyno restoranėlius. Per Užgavėnių karnavalus paprastai nedirba nei kontoros, nei parduotuvės, netgi vaikai paleidžiami iš pamokų. Nors Užgavėnės nei oficialia, nei bažnytine švente nelaikomos, kas gi jų nešvęs?
Siautulys ir linksmybės
Vakare visos pasilinksminimo įstaigos būna perpildytos ir Austrijoje. Šiaip jau santūrūs austrai kunkuliuojančios energijos išsiliejimą per kraštus aiškina taip: nepasiautėsi per Užgavėnes, vadinasi, visi metai bus nelinksmi ir be šypsenos. Čia tradiciškai geriamas alus ir karštas vynas.
Čekijoje Užgavėnių „vinis“ – važinėjimasis rogėmis, į kurias įkinkyti eiklūs žirgai. Lekia per snieguotas vietoves (jeigu, žinoma, užtenka sniego) linksmos vežėčios, išpuoštos spalvotais kaspinais ir popierinėmis gėlėmis, aidi žirgų pakaklėse prikabinti varpeliai. Juokas, švilpesys, nutrūktgalviškumas, veržlumas...
Užgavėnių siautulys ilgai nenurimsta. Daugelyje šalių pramogų savaitė pradeda rimti tik į pačią jos pabaigą. Nelengva, oi, nelengva tuomet priprasti prie minties, kad jau prasideda rūsčios rimties laikas – Didysis pasninkas, kad nuo sotaus valgymo teks pereiti prie kuklaus stalo... Tačiau juk viskam ateina pabaiga. Linksmybėms – irgi.
