Šalių sąraše taip pat yra Italija, Albanija, Švedija, Čekija, Vokietija, Šveicarija, Kanada, Rusija, Ispanija ir JAV.
Sprendimas pradėti svarstymus Prancūzijoje – šalyje, kur išplitęs sekuliarizmas nustūmė tikėjimą į visuomenės santykių nuošalę – atspindi popiežiaus Benedikto XVI norą, kad religijos klausimai taptų viešų pokalbių objektu.
Dialogai, pavadinti „Stabmeldžių kiemas“ – turint omenyje vietą Jeruzalės Šventovės teritorijoje, kur galėjo būti ne tik judėjai, bet ir pagonys – per ateinančius dvejus metus vyks mažiausiai 16 Europos ir Šiaurės Amerikos miestų.
Dabartinių dialogų arena buvo pasirinkti svarbiausi Paryžiaus intelektualų centrai – ketvirtadienį susitikimas vyko UNESCO būstinėje, o penktadienį tęsėsi Sorbonoje ir Prancūzijos institute.
Plačiajai auditorijai, visų pirma jaunimui skirta baigiamoji programos dalis bus surengta aikštėje priešais Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, kur, be kita ko, bus transliuojamas Benedikto XVI vaizdo kreipimasis iš Romos.
Pasak Vatikano popiežiškosios kultūros tarybos vadovo kardinolo Gianfranco Ravasi, pagrindinis dialogų tikslas, ne atitolinti vienus nuo kitų tikinčiuosius ir ateistus, o priešingai – surasti tarp jų sąlyčio taškus.
Moralinės ribos
Popiežius Benediktas XVI pirmą kartą pasiūlė diskusijų idėją 2009 metais.
„Mums turi būti svarbu, kad žmonės nenustumtų į šalį Dievo klausimo, o veikiau nagrinėtų jį kaip svarbiausią savo gyvenimo klausimą“, – sakė jis, kalbėdamas Vatikano hierarchams.
Per diskusiją UNESCO buvęs Italijos premjeras Giuliano Amato pažymėjo, kad būtinos moralinės ribos demokratinėje visuomenėje, apie tai turi susimąstyti ir tikintieji, ir netikintieji.
„Demokratinė visuomenė grindžiama tuo postulatu, kad kiekvienas gali atskirti teisingumą ir neteisingumą, gėrį ir blogį, ir kiekvienas gali pamatyti ribas. Jeigu kas nors jau nebesuvokia to, demokratija ima nebeveikti“, – sakė G.Amato.
Jis pažymėjo, jog krikščionybė duoda žmogui „moralės koordinates“, bet nepareiškė, kad ji – vienintelis kelias kovoti su liberalių visuomenių problemomis.
Net kardinolas G.Ravasi per svarstymą nepavertė savo žodžių tiesioginiu katalikybės pamokslu, o rėmėsi pasaulietiniais mąstytojais, tokiais kaip Ludwigas Wittgensteinas, Jorge Luisas Borgesas ir Wolfgangas Goethe.
