Paleontologai daug metų ginčijosi dėl didžiulio neskraidžiusio gastornio, kuris gyveno prieš 40-55 mln. metų.
Iki 2 m aukščio užaugdavę gastorniai turėjo masyvų snapą lenktu galu – tas bruožas atrodė toks baisus, kad daugelis ekspertų laikė juos mėsėdžiais.
„Manyta, kad baisusis paukštis savo didžiuliu snapu naudodavosi griebdamas auką ir sulaužydamas jos sprandą; tai paremia biomechaniniai jo kandimo jėgos modeliai", – sakė Bonos universiteto geochemikas Thomas Tuetkenas, kuris dalyvavo atliekant naują įvertinimą.
„Jie gyveno išnykus dinozaurams, tuo metu, kai žinduoliai buvo ankstyvos evoliucijos stadijos ir palyginti maži, – sakė T.Tuetkenas. – Pragaro paukštis, kaip manyta, tuo metu buvo pagrindinis sausumos plėšrūnas".
Tačiau T.Tuetkenas ir jo kolegos ėmėsi iš naujo įvertinti to paukščio mitybą. „Vegetariškąją“ versiją jie pradėjo plėtoti įvertinę kalcio izotopus suakmenėjusiuose gastornių kauluose, rastuose buvusioje atviroje rudųjų anglių kasykloje Saksonijoje-Anhalte Rytų Vokietijoje.
Tie izotopai parodo, kokią gyvūno raciono dalį sudarė mėsa ir kokią – augalai.
Rodiklis darosi „silpnesnis“ einant žemyn mitybos grandine.
Teoriškai tokių mitybos grandinės viršuje esančių grobuonių, kokiu laikytas gastornis, kaulai turėtų demonstruoti stiprų signalą.
Tačiau tyrėjai nustatė, kad to izotopo koncentracija gastornių kauluose yra maža, panaši į žolėdžių žinduolių ir dinozaurų, kurių liekanos saugomos muziejų kolekcijose.
Plėšrūnų, pavyzdžiui, Tyrannosaurus rex, atveju ta koncentracija buvo daug didesnė.
Tyrimo rezultatai ketvirtadienį buvo pristatyti metinėje tarptautinėje geochemikų konferencijoje „Goldschmidt“, kuri šiemet buvo surengta Florencijoje Italijoje.
„Vegetariškąją“ versiją neseniai parėmė ir įrodymai iš Jungtinių Valstijų.
Gastornio giminaičio Amerikoje pėdsakai rodo, kad jo kojos buvo be aštrių nagų, kurie yra būdingi plėšrūnams.
Be to, šių paukščių didumas reiškia, kad jie galbūt visai ir negalėjo medžioti mažų ir vikrių ankstyvųjų žinduolių, sako kai kurie ekspertai.
