Laikais, kai statistinis žmogus nebežino, ko bijoti labiausiai – terorizmo, globalinio atšilimo, kokios nors ligos pandemijos, ekonominės krizės, susišaudymo gatvėje ar branduolinio ginklo – zombiai yra pačios tinkamiausios pabaisos, mat sujungia visus šiuos dalykus. Pamirškite vampyrus ir vilkolakius. Vieninteliai zombiai leidžia mus svajoti apie pasaulio išgelbėjimą kaip filme „Pašėlęs Maksas“ ir primena mums, kad didžiąją laiko dalį esame tik apskurę, beminčiai tranai, rašo „Newsweek“. Pasakojimų apie zombius atgimimą žurnalas sieja su tokiais filmais kaip „28 dienos po...“ ar „Absoliutus blogis“ ir kitais.
Zombių tyrimų asociacija
Manote, kad tai tik žaidimas? 2007 metais Mattas Mogkas įkūrė Zombių tyrimų asociaciją, kurios nariai tapo visame pasaulyje žymūs neurologai ir akademikai iš Harvardo universiteto. Jų tikslas – plėsti zombių tyrimus. Dėstydama savo tikslus asociacija pradeda nuo teiginio, kad zombiai yra tikri: „Zombių pandemija artėja. Klausimas ne kaip, o kada. Diskusijos apie zombius yra būtinos, norint kad žmonija išgyventų.“
Tačiau ir netikint zombių egzistavimu, šios pabaisos yra tokios gausybės baimių metafora, kad vadinti juos realiais yra tiesiog daug paprasčiau. Tai ne tik filmų ir literatūros žanras – zombiai reprezentuoja žiaurumus, kurie nuolat atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose: karai, mirtys, destrukcija, tragediškos paslaptys, kurias žmonės nusineša į kapus.
Šios pabaisos pabėgo iš mūsų košmarų ir persekioja mus kiekvieną akimirką. „Privalome tikėti, kad tai gali įvykti, – sako Maxas Brooksas, knygų „Pasaulinis karas Z“ ir „Kaip išgyventi zombių atakas: užfiksuoti puolimai“ autorius. – Zombiai yra puikus instrumentas apokaliptinių baimių tyrinėjimams. Šiame pasaulyje yra daugybė tikrai bauginančių dalykų, tačiau mes apie juos nekalbame. Diskusija apie AIDS pandemiją gali sužlugdyti reperio P.Diddy vakarėlį, bet jeigu tu kalbi apie zmobius, surinksi pilną kambarį susidomėjusiųjų.“ M.Brooksas žino ką kalba, rašo „Newsweek“, – savo knygose jis yra detaliai išdėstęs, kaip nužudyti zombį.
Rugsėjį žurnale „Foreign Policy“ Tuftso universiteto profesorius Danielis W. Drezneris rašė: „Jeigu priimsime taip tiesą teiginį, kad populiarioji kultūra paverčia pasaulio politiką tuo, kuo ji dabar yra, tai tarptautinė bendruomenė turi pradėti galvoti apie nemirtingųjų armija kuo skubiau.“
Žmonijos baimių įsikūnijimas
„Zombiai yra puikus instrumentas apokaliptinių baimių tyrinėjimams. Šiame pasaulyje yra daugybė tikrai bauginančių dalykų, tačiau mes apie juos nekalbame. Diskusija apie AIDS pandemiją gali sužlugdyti reperio P.Diddy vakarėlį, bet jeigu tu kalbi apie zmobius, surinksi pilną kambarį susidomėjusiųjų.“XX amžiaus pradžioje, kai antropologai dar rimtai žiūrėjo į burtus, buvo manoma, kad zombiu galima tapti apsinuodijus tetrodotoksinu, randamu kai kuriose retose žuvyse. Esą tereikia sumaišyti tetrodotoksiną su kai kuriais narkotikais, ir žmogų galima paversti kotroliuojamu zombiu, kuris vykdys viską, ką liepamas, net ir žmogžudystes. Kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, Zora Neale Hurston, bandė zombiams suteikti mokslinį pagrindą. Jos manymu, zombiai yra Kito baimės išraiška. Tai matyti ir filmuose, pavyzdžiui, 1932 metų Bela Lugosio filme „Baltasis zombis“, kuriuose zombiai reprezentavo baimę, kad baltieji praras laukinio pasaulio kontrolę.
1968 metais George'o Romero filme „Gyvųjų numirėlių naktis“ žmones zombiais paverčia atsitikinė radiacija iš kosmoso, todėl jų niekas nekotroliuoja. Minios prikeltų numirėlių klaidžioja ieškodami gyvųjų mėsos. Filmas sukurtas Vietnamo karo įkarštyje, kai zombiai atspindėjo karinio-pramoninio komplekso baimę. Gyvieji ne mažiau negu zombių turėjo bijoti Vyriausybės veiksmų. Šaltojo karo laikų branduolinė grėsmė taip pat sustiprino amerikiečių baimę būti sunaikintiems ir sustiprino zombių metaforinę prasmę.
Šešios G.Romero „Gyvųjų numirėlių“ filmų dalys kodifikavo daugumą pasakojimų apie zombius taisyklių – taip, kaip Bramo Stokerio „Drakula“ pasielgė su vampyrais. Zombiai yra lėti, negailestini, visuomet alkani bepročiai, norintys suėsti kieno nors smegenis. Juos galima sunaikinti paleidus kulką į smegenis, bet jų yra tiesiog per daug, kad būtų įmanoma nugalėti, mat jų nuolat daugėja.
Galvokime ne apie mirtiną tuščiagalvių zombių pavojų, bat apie pasaulio pabaigą, įsivaizduokime išnykimą.
„Geri knygos ir filmai apie zombius iš tiesų yra ne apie zombius. Tai istorijos apie žmones ir kaip jie reaguoja, – mano kelių garsių knygų apie zombius autorius Jonathanas Maberry. – Zombis yra mūsų baimių pakaitalas: pandemijos, rasizmo, socialinių pokyčių, žmonijos nužmogėjimo. Zombis – tai nuolat plintanti grėsmė ir tai, kaip ji veikia žmones.Tai dramos pagrindas ir amžinai tuščia drobė.“
Įtakingiausi filmai apie zombius
Apie zombių fenomeną rašo ir kiti pasaulio leidiniai. Žurnalas „Wired“ apvžvelgė pačius įtakingiausius filmus apie zombius per pastaruosius keturis dešimtmečius.
„Gyvųjų numirėlių naktis“ (1968)
Mūsų jau minėtas G.Romero filmas, pasakojantis apie grupę žmonių, kurie slapstosi nuo alkanų zombių vienoje fermoje.
„Numirėlių aušra“ (1978)
Kitas G.Romero filmas. Toliau plintant zombių epidemijai, trys vyrai ir viena mergina bando išsigelbėti slapstydamiesi prekybos centre.
„Gyvųjų numirėlių sugrįžimas“ (1985)
Dano O'Bannono filmas. Medicinos atliekų sandėlio darbuotojams netyčia paleidus nuodingų dujų į orą, jos prikelia negyvėlius. Zombiai pradeda klajoti po miestą ieškodami savo mėgstamiausio maisto – žmonių smegenų.
„28 dienos po...“ (2002)
Danny Boyle'o filme prabėgus keturioms savaitėms po to, kai paslaptingas virusas pradėjo plisti po Didžiąją Britaniją, grupelė žmonių bando ieškoti prieglobsčio.
„Zombių karalius“ (2004)
Nevykęs vyrukas nori pataisyti santykius su buvusia mergina ir savo motina, tačiau čia pasipainioja visa gauja zombių. Edgaro Wrighto zombių apie filmus parodija.
„Zombių žemė“ (2009)
XXI amžiaus pradžioje zombiai užkariauja Ameriką. Drovus ir nepatyręs koledžo studentas išgyena vadovaudamasis savo taisyklėmis. Jis susipažįsta su išprotėjusiu ir gerai ginluotu zombių žudiku. Rubeno Fleischerio filmas.
