Lenkija daugeliui tautiečių vis dar asocijuojasi su vargais, kurie kyla keliaujant automobiliu į Vakarų Europą ir atgal. Todėl ne visi lietuviai svarsto apie galimybę bent dalį atostogų praleisti kaimyninėje šalyje.
Išlepinti kelionių į tolimus ir egzotiškus kraštus, poilsį planuodami už tūkstančių kilometrų, ieškodami pigių paskutinės minutės pasiūlymų, kai kurie lietuviai net nesusimąsto, kad čia pat, už kelių šimtų kilometrų, dabartinės Lenkijos teritorijoje irgi yra ką pamatyti, čia galima susipažinti ne tik su tolimų tautų, bet ir su mūsų pačių istorija. Juk „žmonės, nežinantys istorijos, yra vaikai“, – sakė dar Ciceronas.
Marienburgas (Malborkas)
1274 m. įkurta Marienburgo pilis buvo didžiausia ir geriausiai įtvirtinta tvirtovė to meto Europoje. Ji buvo pastatyta galutinai nukariavus prūsus ir vokiečių riteriams tvirtai įkėlus abi kojas į svetimas žemes. Pilis Marienburgu buvo pavadinta Mergelės Marijos, Ordino globėjos, garbei.
Iš Marienburgo kryžiuočiai traukdavo į žygius prieš Lietuvą, čia grįždavo ir pailsėti. 1361 m. pilyje buvo įkalintas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Čia, patyrę triuškinantį pralaimėjimą Žalgirio mūšio lauke 1410 m., spruko slėptis kryžiuočių riteriai. Lietuvių ir lenkų pajėgos apsupo pilį, tačiau įveikti jos sienų nesugebėjo.
Pilis užima 20 ha plotą, ji buvo smarkiai apgriauta per Antrąjį pasaulinį karą, dabar ji yra atstatyta. Šiomis dienomis pilis sutraukia daugybę užsieniečių, atvažiuojančių į Lenkiją – kasmet čia apsilanko apie 0,5 mln. turistų. 1997 m. Marienburgo pilis buvo įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
Malborko mieste (šiaurinė Lenkija) ant Nagato upės kranto stovinti pilis, lyginant su Trakų pilimi, atrodo tiesiog milžiniška. Marienburgo pilies plotas net keturis kartus viršija karališkųjų Vindzdorų rūmų Anglijoje plotą.
Pilies architektūra – gotikinė. Savu laiku tai buvo didžiausias gotikos stiliaus kompleksas visoje Europoje. Savo klestėjimo laikais ji be vargo sutalpindavo iki 3 tūkst. riterių, vykstančių į kryžiaus žygį prieš Lietuvą.
Žalgiris (Griunvaldas)
1410 m. liepos 15 d. vykęs vienas iš didžiausių viduramžių mūšių, po kurio kryžiuočių ordinas taip ir nebeatsigavo, skirtingose šalyse vadinamas vis kitais vardais. Lietuviai šį mūšį vadina „Žalgirio mūšiu“. Lenkai – „Griunvaldo mūšiu“, o vokiečiai – „Tanenbergo mūšiu“.
Laukas, kuriame susitiko tūkstantinės kariuomenės, yra tarp trijų kaimų – Lodwigowo, Stebark ir Griunvaldo. Nuo kryžiuočių centrinės būstinės Marienburgo jis nutolęs vos 80 km.
Net ir šiomis dienomis sunku įsivaizduoti mūšio lauke susitikusių kariuomenių mastus. Lenkų istorikai teigia, kad kryžiuočių armiją, vadovaujamą Didžiojo magistro Ulricho von Jungingeno, sudarė 21 tūkst. raitelių ir 6 tūkst. pėstininkų. Lenkijos armijoje, vadovaujamoje karaliaus Jogailos, buvo 18 tūkst. raitelių ir 2 tūkst. pėstininkų. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas su savimi į mūšio lauką atsivedė 11 tūkst. raitelių ir 500 pėstininkų. Į šį skaičių įėjo ir Smolensko pulkai. Lietuvių armiją sustiprino dar 1-2 tūkst. totorių raitelių.
Lenkai labiau norėjo linksmintis ir džiaugtis malonumais, pasiimti daugiau laimikio ir prisigaudyti priešų. Niekas nebuvo įpratęs pergalės siekti iki galo.Mūšis truko net 10 valandų, kraujas tekėjo upeliais, maišydamasis su kryžiuočių atsivežtu vynu, kurį riteriai planavo išgerti po pergalės. Mūšio lauke savo galvas paguldė ir Didysis ordino magistras, visi kryžiuočių vadai ir didžioji dauguma riterių.
Sumuštų kryžiuočių dalis iš mūšio lauko paspruko ir pasislėpė Marienburgo pilyje. Jungtinės lietuvių ir lenkų pajėgos jų persekioti nepuolė ir pilį apsupo tik po dešimties dienų. To meto kronininkai pažymi, kad pergale tinkamai pasinaudota nebuvo todėl, kad „lenkai labiau norėjo linksmintis ir džiaugtis malonumais, pasiimti daugiau laimikio ir prisigaudyti priešų. Niekas nebuvo įpratęs pergalės siekti iki galo“.
Mūšio eigą, kariuomenių naudotą taktiką ir strategiją istorikai yra plačiai aptarę. Lietuvoje įprasta manyti, kad Žalgirio mūšyje pergalę pasiekė jungtinės Lietuvos ir Lenkijos pajėgos. Tačiau, apsilankius mūšio vietoje įrengtame muziejuje, apima keistas jausmas. Ekspozicija tarsi šaukte šaukia, kad tai buvo Jogailos vadovaujamų lenkų pergalė. Apie lietuvius užsimenama tik prabėgomis, o Smolensko pulkai ir totoriai, čia paguldę ne vieną šimtą galvų, paminimi tik tarp kitko.
Po muziejų vaikštanti darbuotoja visiems lankytojams primygtinai siūlo nemokamai apsilankyti čia pat esančioje kino salėje. „Rodo „Kryžiuočius“. Kaip tik mūšio epizodas, jau filmo pabaiga, – lenkiškai sako moteris. – Eikit greičiau. Dar spėsite“.
Ekrane sukasi senas lenkų statytas filmas, pagal to paties pavadinimo Henryko Sienkiewicziaus romaną. Ir vėl tas pats – didvyriai lenkai žvilgančiais šarvais narsiai kaunasi, o kailiais apsitaisę lietuviai iš miško išbėga tik paskutiniu momentu, kai mūšis jau laimėtas.
Mūšio vietoje stovi kelios rodyklės, nurodančios kelią iki vietos, kur stovėjo Jogailos palapinė. Tačiau neatsivežę savo Žalgirio mūšio schemų, taip ir nesupras, kuriame flange kovėsi lietuviai.
Greta muziejaus įsikūręs kioskelis siūlo daugybę mūšį menančių suvenyrų. Tarp jų galima rasti ir kryžiuočių riterius ar lenkų raitelius vaizduojančių statulėlių, čia stovi Didžiojo magistro statulėlė, o Jogailą galima pasirinkti iš kokių aštuonių ar dešimties siūlomų variantų.
„Gal turite Vytauto statulėlę?“, – regis, šis klausimas kioske sėdinčią moterį išmušė iš vėžių. Ilgai ir tyliai apžiūrinėdama savo suvenyrus, ji tik purto galvą. „Jogaila yra. Pirkit Jogailą“, – sako ji.
Kad ir kaip ten būtų, Žalgirio mūšio vietoje apsilankyti tikrai verta. Ypač vasarą, kai liepos viduryje čia vyksta mūšio metinių minėjimas. Įspūdingas ir kelias dienas trunkantis renginys neapsiriboja vien mūšio inscenizacija. Tuo pat metu Žalgirio lauke vyksta gyvosios archeologijos dienos, mugės, koncertai.
Vieta, dėl kurios minimas Lietuvos tūkstantmetis
Beje, buvusioje Prūsijoje, dabar šiaurinėje Lenkijoje ne vien Marienburgas ar Žalgiris yra glaudžiai susiję su Lietuvą. Tarp Mozūrijos ežerų įsikūręs nedidelis ir tvarkingas Gižycko miestelis. Būtent Gižycko apylinkėse nutiko tai, kas jau tūkstantį metų kitas tautas verčia tarti žodį „Lietuva“. Jei ne tas nutikimas, tai kitais metais nebūtų ir progos švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio.
1009 m. pavasarį pro šią vietą keliavo vyskupas Brunonas iš Kverfurto. Jis net neslėpė, kad į nekrikštų kraštą atvyko naikinti pagonių dievų, nes jie esą netikri. Brunono misija buvo pakrikštyti pagonis ir prijungti jų žemes prie Mazovijos kunigaikštystės.
Tais laikais tai buvo galindų žemės. Brunoną galindai priėmė kaip svečią. Tačiau, suliepsnojus Brunono užkurtam laužui ir į jį nuskriejus mediniams dievams, galindai čiupo vyskupą ir nukirto jam galvą. Nužudytojo kūnas buvo įmestas į upę.
Po kiek laiko Kvedlinburgo (Vokietija) kronininkas parašė: „Šventasis Brunonas mirė kankinio mirtimi Lietuvos ir Rusios pasienyje“. Taip pirmą kartą istorijoje buvo paminėtas Lietuvos vardas.
Brunonas buvo paskelbtas šventuoju, o 1909 m. Gižycko pakraštyje buvo pastatytas kryžius nužudyto misionieriaus atminimui. Tas kryžius stovi iki šiol.
Aplankius Brunono atminimui pastatytą kryžių, turistai paprastai į miestelį grįžta pro dar 1340 m. statytos pilies griuvėsius. Viena buvusios pilies dalis yra suremontuota, joje įkurtas viešbutis.
Turistus masina ir jau retai kur bepasitaikantis mechaninis pakeliamas tiltas. Tiksliau – pasukamas tiltas. Kiekvieną dieną po kelis kartus tiksliai nustatytu laiku tiltą prižiūrintis žmogus pats vienas, naudodamas tik savo jėgą, kelioliką tonų sveriantį tiltą, kuris skirtas ne tik pėstiesiems, bet ir automobiliams, nustumia į šoną ir ežerus jungiančiu kanalu praleidžia laivus.
Bus daugiau
