Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygų blogas: Anglų ir prancūzų „meilė“

Paryžius
Photos.com / Paryžius
Šaltinis: 15min
0
A A

„Draugystė“ tarp anglų ir prancūzų pasaulyje žinoma nuo seno. Jau dabar turbūt nė viena tauta gerai neatsimena, nuo ko ji prasidėjo, bet tai, kas privačiuose pokalbiuose lietuviams primindavo lengvus mūsų pasišaipymus iš estų ir latvių (et, ta kaimyniška „meilė“) rašytojas Stephen Clarke sudėjo į knygą.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./S.Clarke
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./S.Clarke "Vieneri metai mėšle"

Jau vien pavadinimas ko vertas – „Vieneri metai mėšle“ („Baltos lankos“). Mėšlas, tai suprask anglo gyvenimas Prancūzijoje, susidūrimas su jam specifiniu prancūzų gyvenimu. Šalyje, kur šunys dergia kur netingi, o darbininkai, paprašyti įrengti kavinukę, joje dergia ne mažiau nei šunys.

Užkrečiantis juokas ir gera nuotaika garantuoti...Anglas atkaklus (štai ką reiškia gyslose tekantis proproprosenelių lordų kraujas), gyvenimą Prancūzijoje ištveria. Tačiau be žodžio „merde“ (lietuviškai „mėšlas“ ) jis negali žengti nė žingsnio. Nes tik sakydamas „merde“ gatvėje, darbe, parduotuvėje jis sugeba bent šiek prisitaikyti prie santūriam britui nesuvokiamo liberalaus prancūziško gyvenimo. O kur dar išdidaus anglo noras žūtbūt susirasti karštakrauję prancūzę...

Kodėl prancūzai nekenčia visų, kurie kalba angliškai, o ypač tų, kurie nemoka prancūziškai? Apsilankau skirtingose Paryžiaus vietose, - ir turistų nuniokotose, ir nelabai išvaikščiotose, - ir įlipu į šuns kakos krūvą, tiesiogine ir perkeltine prasme. Įpratinęs gomurį prie prancūzų virtuvės, stengiuosi iš paskutiniųjų pajusti nostalgiją angliškam maistui. Turėdami be galo daug ilgų savaitgalių, kasmetinių atostogų, kurias reikia išnaudoti, ir nuolatos kamuojami streikų, prancūzai žino, kad jeigu iki gegužės pirmosios nepabaigė metams planuotų darbų, vadinasi, įklimpo į mėšlą.
„Vieneri metai mėšle“).

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./S.Clarke
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./S.Clarke "Tikras mėšlas"

Pirmąjį romaną „Vieneri metai mėšle“ rašytojas parašė tarsi juokais. Išleido savo lėšomis. Tačiau jis taip pralinksmino ir sudomino visus, kurie turi reikalų su prancūzais, kad nedelsdamas turėjo rašyti pirmojo romano tęsinį – „Tikras mėšlas("Baltos lankos"). Ir štai čia susiduriame su tuo retu reiškiniu literatūroje, kurį minėjau apie prancūzų autorių Andrei Makine „Žako Dormo žemė ir dangus“. Tęsinys nė kiek ne prastesnis nei pirmasis. Vienas nulis anglų naudai. Juokauju.

Teigiama pasinėrimo į darbo mėšlą savybė yra ta, kad tai tau nepalieka klaiko galvoti apie visas kitas mėšlo rūšis, šį kurias gal būtum sugundytas įsivelti. („Tikras mėšlas“)

Imkite šią knygą, jeigu pavargote nuo santūraus lietuviško gyvenimo, jeigu jus nukamavo mėšlas darbe, asmeniniame gyvenime ir valstybės finansuose. Tikrai nepasigailėsite. Užkrečiantis juokas ir gera nuotaika garantuoti!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min