Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Montis Magia alpinistai“. Naujas maršrutas ant neįkoptos Patagonijos uolos

„Montis Magia alpinistai“. Naujas maršrutas ant neįkoptos Patagonijos uolos
MM alpinistų nuotr. / „Montis Magia alpinistai“. Naujas maršrutas ant neįkoptos Patagonijos uolos
Šaltinis: Montis Magia alpinistai
0
A A

Pagaliau sulaukę gero oro lango, Gediminas ir Arūnas pralipo anksčiau neįveiktą uolų sieną, bet planuotos viršūnės nepasiekė. Gedimino įspūdžiai iš kopimo.

Praėjus dešimčiai valandų nuo to, kai palikome miestelį, pagaliau pasiekiame kalnų papėdę. Didžiulis vėjas, visą dieną mus vartęs iš kojų, nenuleidžia rankų ir vakare – palapinę sugebam pastatyti tik į ją sudėję visus mūsų daiktus. Bet vistiek baisu, kad nenupūstų, kelias valandas praleidžiame statydami akmenų sieną nuo vėjo.

Paskutinėmis šviesos valandomis dar spėjame apžiūrėti rytojaus maršrutą – mūsų tikslas Aguja de l ‘S viršūnė, bet norime ją įveikti per anksčiau nepraliptą sieną. Klasikinis Austrų maršrutas seka lengvu kuluaru, kuris apeina apatinę sieną ir lengvai pasiekia viršūnės keterą. Bandysime pralipti apatinę sieną tiesiai ir įkirsti į klasikinį maršrutą jau tik viršuje.

Palapinę sugebam pastatyti tik į ją sudėję visus mūsų daiktus.

Akmenų siena neleidžia nupūsti mūsų palapinės, bet vėjo gūsiai vistiek prasiskverbia ir plevena mūsų pastogę, dangus vis dar apsiniaukęs ir pradedame abejoti orų prognoze – praėjusį kartą žadėtas gero oro langas taip ir neišaušo. Po visos dienos ėjimo, užmiegame nepaisant vėjo ūžimo. Be to, šįkart palapinėje daug vietos – Saulė pasiliko apačioje gydyti savo kelius ir miegame tik dviese su Arūnu. Suskambus žadintuvui susižvalgome ir nusišypsome – giedras, žvaigždėtas dangus, o vėjo nebeliko nė kvapo. Aukštyn.

Aš lipu pirmas. Iš vakaro apžiūrėti oranžiniai plyšiai pasirodo statesni nei tikėjausi. Antroje virvėje ranka slysteli plyšyje ir akimirką galvoju, kad jau krisiu. Šiaip ne taip sugebu užkišti ranką atgal ir toliau lipasi jau lengviau, bet palieku kraujo pėdsakus ant uolos – aštrus granitas baudžia už paslydimus, o man tenka vyniotis pirštus storu pleistro sluoksniu. Lipu dar vieną virvę, bet jaučiu, kad judu l?tai, nelabai užtikrintai, kažkas nesijaučia taip, kaip reikia, ir Aras perima lyderiavimą.

Pasirenkame eiti kiek sud?tingesniu keliu, bet sekame tvirčiausią ir švariausią uolą. Vienas iš stogų net priverčia Arūną stotis į kilpelę, kad pasiektų geresnį užsikabinimą. Tikriausiai būtų pralipęs ir laisvu laipiojimu, tačiau kritimo rizika neverta tokio azarto, o jei nukristų – į didelę būdą įstumtų mus abu. Nieks net nežino kur mes esam, o Patagonijoj nėra tokios gelbėjimo infrastruktūros kaip Alpėse.

Lipdamas antras puikiai pailsiu, aš galiu viską lipti laisvu laipiojimu, nes man kabo virvė iš viršaus. Dar kelios sudėtingesnės vietos ir pasiekiame lėkštesnių uolų atkarpą, kuria judame kartu. Po

MM alpinistų nuotr./„Montis Magia alpinistai“. Naujas maršrutas ant neįkoptos Patagonijos uolos
MM alpinistų nuotr./„Montis Magia alpinistai“. Naujas maršrutas ant neįkoptos Patagonijos uolos

kelių šimtų metrų Aras sustoja ir perduoda man įrangą – vėl mano eilė. Nestati, bet labai ilga uolų rampa mus artina prie stačios sienos, kuri kuo toliau tuo labiau atrodo sunkesnė. Pasiekęs sieną, matau tris plyšius – vienas visiškai šlapias, kitas – labai status ir keistos formos, o trečias atrodo birus.

Šlamštas, galvoju, jeigu reikės nuo taip aukštai leistis, užtruksim labai ilgai ir reikės palikti daug inventoriaus. Nusprendžiu bandyti biriai atrodantė plyšį. Keletas pirmų metrų šiek tiek jaudina, bet kuo toliau lipu – tuo smagiau. Uola pasirodo pakankamai tvirta, o plyšys – puikaus pločio lipimui. Net nepastebiu, kad išlipu visą virvės ilgį. Dar keli metrai šiuo plyšiu ir pasiekiam lengvesnes uolas, kuriomis užlipam iki uolos atbrailos, nuo kurios nebėra kur eiti, ir leidžiamės virvėmis žemyn apie šimtą metrų, kad pasiektume klasikinį maršrutą. Patenkinti, kad pavyko įgyvendinti planą ir kad uola mus apdovanojo puikiu maršrutu.

Pasiekę klasikinį maršrutą susižvalgome. Jau vakarėja, esame pavargę, bet mūsų abiejų ego nori lipti aukštyn. Žinom, kad jei lipsim aukštyn, reikės judėti visą naktį, o į stovyklą parsirasim tik kitą dieną, žodžiu, tikrai nebus smagu. Išgeriam vandens, suvalgom po kelis sausainius ir prisimenam, kad mums juk atostogos. Leidžiamės žemyn ir neužilgo suprantam, kad padarėm puikų sprendimą. Abu judame lėtai ir pasiekti stovyklą užtrunkame žymiai ilgiau nei tikėjomės. Valgant vakarienę šiek tiek apmaudu, kad viršūnės nepaisiekėme, bet tam bus kiti kartai. Kalnai lieka rymoti, o mes ramiai užmiegame savo miegmaišiuose.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min