Keletą menesių iš avarijos metu pažeisto gręžinio į vandenyną kasdien ištekėdavo 5 000 barelių naftos, todėl Meksikos įlankoje dėl vykstančių gelbėjimo darbų buvo ribojama laivyba, o dėl regiono taršos uždrausta bet kokia žūklė. Tad nenuostabu, kad ši svarbi regiono ekonomikai šaka beveik nefunkcionavo: ASA duomenimis, žūklės įrankių parduotuvių apyvarta smuko 70–80 proc., tad apverktinoje padėtyje atsidūrė 2 000 žūklės įrankių parduotuvių Teksaso, Luizianos, Alabamos ir Floridos valstijose. Greta to katastrofiškai sumažėjo kompanijų, plukdančių žvejus į žūklę, teikiančių nakvynę, nuomojančių žūklės įrankius, apdorojančių žūklės trofėjus, tiekiančių masalus, taip pat žūklės gidų bei transporto firmų, atvežančių ir išvežančių turistus į regioną, pajamos.
Ką tai reiškia regionui, kurio pagrindinė ūkio sritis nuo seno – rekreacinė žūklė? Kasmet regiono pajamos iš rekreacinės žūklės siekdavo 41 mlrd. dolerių ir daugiau kaip 10 kartų viršydavo Holivudo pajamas. Šiame sektoriuje dirba per 300 000 žmonių, nes Meksikos įlanka Jungtinėse Valstijose – viena populiariausių vietų išvykoms į jūrinę žūklę: kasmet žvejoti į šį regioną atvyksta 6 mln. žvejų, kuriems organizuojama 45 mln. reisų gaudyti marlinus, tarponus, buriažuves, jūrų ešerius.
Šiandien politikai ir eknomistai, kurstomi lobistų iš ASA, kaltina spaudą ir televiziją, kad masinės informacijos priemonės pernelyg negatyviai nušvietė avariją Meksikos įlankoje ir pateikė per daug niūrias ateities prognozes. Spauda tikina, kad niekas neišgalvota – remiamasi mokslininkų ir ekspertų nuomone, o avarija neabejotinai įgavo ekologinės katastrofos mastą, dėl kurio labai nukentėjo regiono gamta ir, žinoma, žuvų ištekliai. Tačiau kaltinimai kaltinimais, o žūklės industrija avarijos pasekmes jaus dar ne vienus metus, nors šiuo metu jau kuo plačiausiai kalbama, esą įlanka atvira žvejams, o žuvų susitelkimo vietos ir jų ištekliai praktiškai nenukentėjo.
