Pasiutpolkės metas
„Velnias“ agresyvaus žaismo masalas, kuris žiemą tampa rimtu koziriu pramušti beviltiškos nekibos sieną. Šių masalų bumas buvo kilęs prieš dešimtį metų, o pastarąjį penkmetį meškeriotojų entuziazmas gerokai prigeso, tačiau naujos kartos fluorokarboninių valų naudojimas poledinėje žūklėje gali paskatinti „velnių“ renesansą.
Masyvūs agresyviai įsiveržiantys į vangios nuotaikos apimtų žuvų aplinką „velniai“ – universalios paskirties masalai, kuriais sėkmingai galima meškerioti visą sezoną. Žinoma, reikia atsižvelgti į vandens telkinio, kuriame meškeriojate, ypatumus. Tačiau, kai prasideda viduržiemis, tampantis vandenų gyventojams gūdžiausiu metu, „velnias“ gali tapti masalu, neturinčiu alternatyvos. Kadangi žuvys dėl deguonies stygiaus vandenyje netenka apetito ir maitinasi neaktyviai, tiek vadinamoji „balta“ žuvis, tiek ešeriai praranda norą domėtis uodo trūklio lervomis ir kitais gyvūninės kilmės natūraliais masalais, todėl žuvims reikalingas savotiškas žadintuvas, trinktelintis per apsnūdusius skonio receptorius. „Velnias“ – idealus tokios šoko terapijos įrankis.
Esminis šių masalų trūkumas, tas kad funkcionalus montažas padaromas iš storoko valo, kuris – labai pastebimas per žiemą nuskaidrėjusiame vandenyje, o viduržiemį, kai žuvys linkusios maitintis mikroskopiniais kąsneliais ir baidytis menkiausios smulkmenos, neatitinkančios natūralios aplinkos standartų, valo skersmuo gali tapti nekibos priežastimi. Meškeriotojai iki šiol bandė suktis iš padėties, naudodami plonus valus, tačiau masalas dėl to praranda dalį žaismo, slankieji kabliukai ima strigti, kai montažas praranda reikiamą formą. Fluorokarboniniai valai – vandenyje beveik nematomi, tad montažams galima drąsiai naudoti ne tik 0,20 mm, bet ir 0,25 mm skersmens valus. Iš tokio valo padarytas montažas – stangrus, nepraranda formos, o slankieji kabliukai tokiu valu slysta kaip bėgiais.
Masalai ir vandens telkiniai
Kur smagiau meškerioti: nedideliame ( iki 50 ha) ežėrėlyje, užuovėjoje plytinčiame tvenkinyje ar dideliame ledlaukyje, kokiu žiemą pavirsta Dusia, Dysnai ar Drūkšiai. Kita vertus, žvejoti nuo ledo ne tik smagiausia, bet dažniausiai ir rezultatyviausia. Jei ne sugaunamų žuvų dydis džiugins, tai bent laimikio gausa. Bet meškeriotojas nebūtų meškeriotojas, jei slapta nepuoselėtų troškimo laikas nuo laiko sugriauti nusistovėjusią idilę ir išsiveržti į didesnę „operatyvinę erdvę“. Juk taip vilioja tai, kas nepažinta, o kraują kaitina iš provincijos atsklindantys gandai, kad vienur sukilo ešeriai, o kitur sargelius kilnoja karšiai.
Tad nieko nuostabaus, kad daug įvairių istorijų apie stambaus kalibro masalus – „velnius“ prisiklausiusius žvejus vilioja Kuršmarių erdvės.
Vilioja teisingai, nes šie masalai – didelių vandens telkinių, plačių žūklės plotų favoritai. Ten, kur kitas krantas vos įžiūrimas arba jo visai nesimato, žuvų susitelkimo vietų paieška, net ir turint šiuolaikines gelmės zondavimo priemones, nėra paprastas dalykas, nes „elektroninio stebuklo“ ekrane gali per visą dieną neišvysti nė vienos kiek stambėlesnės žuvies. Arba ir smulkias – tik kur-ne-kur.
Tad reikia numanyti, kur yra žuvų žiemavietės ir jų paieška užsiimti būtent tose zonose. Na, o ten savo ypatumus parodo ir vadinamieji „velniai“, kurių kalibras yra skirtas prišaukti žuvis iš nemažo ploto ir atkreipti jų dėmesį į tai, kas dedasi gelmėje po jūsų ekete.
Smūgiai į gruntą
Paradoksalu, tačiau poledinėje žūklėje tenka derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: net ir ten, kur gelmė didelė, reikia kiek galima mažiau triukšmauti, o kibimą gali kaip ranka atimti barkštelėjusi į ledą samtelio rankena, nes garsas vandenyje sklinda daug greičiau nei ore ir, be jokios abejonės, daug betarpiškiau veikia žuvų klausą, tačiau po tokio komentaro lyg ir nelogiškai atrodo, kad žuvims privilioti pasitelkiamas tas pats triukšmas.
Vasarą naudojami įvairiausi triukšmingi masalai, kuriuose įmontuotos triukšmo kapsulės su metaliniais arba plastiko šrateliais, kurie, vobleriui ar blizgei vinguriuojant savo trajektorija, atsitrenkia vienas į kitą ir skleidžia garsą, viliojantį plėšrūnus. Žiemą, tokios triukšmo kapsulės neveiksmingos, nes masalai plukdomi vertikaliai ir neišvysto nei reikiamų greičių, nei juda vingriomis trajektorijomis. Tačiau ieškojimai šia linkme vyksta nepaliaujamai, o tai rodo, kad garsas ir poledinėje žūklėje – veiksmingas dirgiklis, darantis įtaką kibimo sėkmei. Ypač aktyviai minėta linkme eksperimentuoja Peterburgo meškeriotojai, o mūsų kraštą iš ten taip pat pasiekia vienas kitas triukšmingų poledinės žūklės masalų modelis – daugiausia tai įvairios blizgės, kuriose išgręžtos visokių formų kiaurymės. Esą, per kiaurymes tekantis vanduo kelia plėšrūnų dėmesį prikaustantį garsą. Tačiau biologai teigia, kad žiemą daug veiksmingesnis yra garsas, kurį kelia į gruntą atsitrenkiantys masalai.
Kietas ar minkštas?
Vadinamasis „velnias“ – būtent tokio tipo masalas: juo meškeriojama taip, kad pakeltas į tam tikrą, tarkim, maždaug 0,5-1 m aukštį nuo dugno, kurį laiką kybotų, o paskui kristų iš to aukščio ant dugno. Kuo „velnio“ gramzdas bus masyvesnis, tuo stipresnis bus masalo smūgis į gruntą. Iki šiol vis dar vieningai nesutariama, kokiose vietose meškeriojant „velnias“ veiksmingesnis: ten, kur dugnas kietas, ar ten, kur jį dengia nedidelis dumblo ar kitokių nuosėdų sluoksnelis?
Kaip šiais masalais meškerojama man pademonstravo vienas meškeriotojas iš Jiezno, kuris paaiškino, kad tose vietose, kur Nemune plaunamos uodo trūklio lervos, „velnias“ yra neblogas masalas, tačiau reikia atmatuoti tokią valo atkarpą, kad krintantis ant dugno „velnias„ į dugną dengiančią košelę prasmegtų tik iki pusės“. Štai ir visa paslaptis, kaip reikia „velniais“
meškerioti žūklavietėse, kur dugną dengia dumblo sluoksnis. Beje, tas pats meškeriotojas man paaiškino, kad taip žvejojama Vakarų Sibiro ežeruose, telkšančiuose pelkėtose lygumose, kur jis dirbo statybininkų brigadoje iš Lietuvos, stačiusioje naftininkų gyvenvietėse skydinius alytnamius. Įdomiausia, kad mada žvejoti „velniais“ prieš ketvirtį amžiaus buvo kaip tik ir atvežta į mūsų kraštą tų statybininkų, kilusių iš Jiezno miestelio, čia prigijo, o paskui velnius nusižiūrėjo gudrūs miestiečiai ir ėmė jais šluoti ešerių bandas.
Pasak to jiezniškio meškeriotojo „velniu“ galima išgaudyti net ir tirščiausius ešerių būrius per trumpą laiką, bet ar reikėjo kiekvienam įsismaginusiam žvejui traukti juos šimtais iš Kauno, o paskui iš Kuršių marių tik todėl, kad žuvys kimba, nors niekas nepajėgs jų tiek sunaudoti maistui, o tuo labiau nuvalyti, žinant mūsų krašto šeimininkių požiūrį į ešerio žvynus ir dyglius?
Bet grįžkime prie žūklės. Pirmosios versijos šalininkai teigia, kad svarbiausias dirgiklis – masalų keliamas garsas. Antrosios – kad greta keliamo garso, veikia dar stipresnis dirgiklis – „velnio“ smūgio į gruntą sukeliami nuosėdų fontanėliai, kurie ilgainiui, t.y. po 15-25 stuktelėjimų į dugną, suformuoja drumzlių debesėlį, pakimbantį gana nemažame plote. Jei vanduo skaidrokas, tokie debesėliai iš tolo traukia žuvų dėmesį ir netrukus prie jų susitelkia mailius, o paskui grobį atsliūkina ešeriai. Čia dryžuotašoniai aptinka virš „velnių“ gramzdų šokančius dekoruotus raudonais, rudais, žaliais ir kitokių spalvų apdarais kabliukus ir kažkodėl pamiršta mailių ir atakuoja dirbtinį masalą.
Čia vėlgi yra įvairių požiūrių, teigiančių, kad „velnių“ gramzdai imituoja įvairius vandens gyvius, dekoruoti kabliukai taip pat, bet žvejui svarbiausia ne nuoga tiesa, o tai, kad žuvys kimba. Ar galima pasiekti, kad ešeriai kibtų dar užtikrinčiau?
Nauja patirtis
Pasirodo, tai padaryti galima, o pats būdas, kaip tai padaryti, yra gana nesudėtingas, tačiau tikrai veiksmingas. Ko prireiks? Fluorokarboninio valo „Climax Ice“ ritinėlio. Antra, laisvo vakaro. Pasiklokite ant stalo perskaitytą laikraštį, išsitraukite iš žūkladėžės meškerėles su „velnių“ montažais ir išardykite juos, o paskui sumontuokite iš naujo, tik naudodami jau fluorokarboninį valą, o ne įprastą vienagyslį. Geriausiai tokiems montažams, kaip minėta, tinka 0,20-0,25 mm skersmens valas. Nesibaiminkite – tikrai nebus per storas, nes fluorokarboninis valas vandenyje beveik nematomas. Todėl montažams galima naudoti ne tik storesnį, bet ir spalvotą, pvz., ryškiai oranžinį valą.
„Velnių“ montažai su fluorokarboniniu valu – žymiai veiksmingesni: tai akivaizdžiai parodė praėjusios ir šios žiemos meškeriojimo sezonų Kuršmarėse patirtis. Kas išbandė tokius montažus, tas pats įsitikino ir kitiems dabar pataria juos daryti ilgesnius nei įprasta – kabliukų slydimo atkarpą padaryti maždaug 30-35 cm ilgio. Kodėl? Fluorokarboninis valas – stangresnis, todėl jis ilgai išlieka tiesus ir kabliukai juo slysta labai efektingai, tačiau būdamas stangresnis nuo smūgių į gruntą metu patiriamų mechaninių apkrovų fluorokarbonas greičiau „pavargsta“. Todėl žūklės eigoje tenka trumpinti valo atkarpą, kuria slidinėja kabliukai, kad montažas neprarastų stangrumo. Žinoma, galima turėti montažų atsargą, tačiau paprastai toji versija, kuri tą dieną „dirba“ geriausiai visada yra tik viena.
