Kietas riešutėlis
Stambus baltasis amūras – kietas riešutėlis. Ne tik todėl, kad verpstės formos dešimtkilograminė „torpeda“ lengvai laužo jo svorio kategorijos neatitinkančius įrankius, bet ir todėl, kad ne taip paprasta baltajam amūrui pasiūlyti masalą taip, jog tas šiam įtariam stipruoliui pasirodytų apetitiškas. Šios žuvys įveisiamos užželiančiuose vandens telkiniuose, kad atliktų žoliapjovių funkcijas. Kam teko laimė matyti, kaip šios žuvys vykdo savo „pareigas“, tas niekad nepamirš reginio, kai gigantiška žuvis, užėmusi vertikalią padėtį, skabo nuo dugno vandenžolių ūglius.
Šiltasis sezonas mūsų platumose gana trumpas, todėl amūrai negaišta laiko ir maitinasi labai intensyviai. Manoma, kad vandens temperatūrai pasiekus 20 laipsnių, per parą stambus baltasis amūras sušlamščia kelis kilogramus žalumynų. Žinoma, vandenžoles galima surišti į pundelius ir užmaskuoti juose kabliukus, tačiau tai tik mažoji dalis darbo, nes masalą reikia gigantams patiekti laiku ir reikiamoje vietoje. O kaip nuspėti, kur amūrai „šienaus“ dugną? Meškeriotojai, stebėję amūrus, pastebėjo, kad sunkiasvoriai šienpjoviai ne iškart suryja nuskabytus augalų ūglius, o lukteli, kol jie ima iš lėto kilti į vandens paviršių arba pakimba vandens storymėje ir tada šlamčia juos lyg makaronus nuo lėkštės. Tiksliau įsiurbia maistą į žiomenis. Na, o tai reiškia, kad jie susidomės ir masalu, plūduriuojančiu prieš jų akis, jei tik tas atitiks amūrų gastronominius polinkius.
Tinkamas atstumas
Vieno daugiausiai apie amūrų meškeriojimą išmanančio mūsų kraštiečio meškeriotojo Mindaugo Radzevičiaus žodžiais, amūrai susidomi tik tuo masalu, kuris plūduriuoja toje gelmėje, kurioje gigantai maitinasi. Nei aukščiau, nei arčiau dugno esantys masalai jų nesuvilioja. Šiemet Ilgio ežere ties Grūtu per šalies karpių meškeriojimo čempionato pirmąjį etapą užkibę amūrai taip pat buvo sumeškerioti tam tikru atstumu nuo dugno plūduriuojančiais kukuliais. Nors juos sugavusių komandų nariai iki galo neatskleidė masalų savybių, tačiau galima spėti, kad kukuliai nebuvo apdoroti kvapiais sirupais ir skleidė natūralų aromatą. Tai patvirtina ir Mindaugo Radzevičiaus bei kitų meškeriotojų patirtis. Teigiama, kad tinkamiausi yra masaliniai kukuliai suminkyti iš miltų, į kuriuos įmaišyta iki 30 proc. smulkiai sumaltos „žolės“, išgriebtos iš tų vietų, kur amūrai intensyviai maitinasi. Masalinį kukulį rekomenduojama pateikti dviem būdais: pirmas – kombinacija iš grimztančio ir plūduraus kukulių, kurie suveriami ant pavadėlio taip, kad tarp kukulių būtų 3-5 cm atstumas. Amūras aptikęs plūduriuojantį kukulį įsiurbia jį, o po to ir gulintį ant dugno, už kurio – kabliukas.
Kitas variantas – plūdurus kukulis, sklandantis 5-100 cm atstumu nuo dugno. Tokiu masalu buvo viliojami amūrai, užkibę per varžybas Ilgio ežere. Šis montažas, mūsų šalies karpių meškeriojimo eksperto Tomo Būdo žodžiais, vadinasi „Zig-Rig“.
Dar vienas variantas naudojamas, kai masalas būna ne kukulis, o pagal picos technologiją iškeptas 2-3 cm skersmens plūdurus paplotėlis. Montažiniu siūlu jis pririšamas prie pavadėlio kilputės, tačiau pavadėlio konstrukcija skiriasi nuo klasikinio, naudojamo karpiams meškerioti. Tokio pavadėlio ilgis gali siekti metrą. Ant pavadėlio tvirtinami 2-3 šratelio formos svareliai, kurių masė gali siekti kelis gramus. Šratelius galima stumdyti pavadėliu, o tai leidžia reguliuoti aukštį, į kurį masalas pakyla nuo dugno. Pasitaiko, kad giliose vietose montažas sureguliuojamas taip, jog paplotėlis plūduriuotų net metrą nuo dugno.
Nepašykštėkite jauko
Kad pavyktų prisivilioti baltąjį amūrą, reikia parinkti tinkamą vietą masalui užmesti. Patartina pasirinkti vietą be vandens augalų, pvz., smėlėtą pakilumėlę, kur nėra vandens augalų, tačiau šalia kurios praeina kasdienis amūrų maršrutas. Paprastai gigantai plaukioja būreliais ir beveik visą laiką keliauja iš vienos vietos į kitą. Todėl būtinas svarus argumentas, galintis prikaustyti juos vienoje vietoje.
Turint galvoje amūrų apetitą, reikia suleisti į pasirinktą vietą mažiausiai 5 kg jauko kukulių, bet, jei vanduo įšilęs, gigantiški žolėdžiai sušlamš tokį kiekį per keliolika minučių, todėl tokioje situacijoje gali tekti išberti ir 25 kg, kad amūrai nenuplauktų šalin. Žinoma, toks kiekis kukulių – brangus malonumas, todėl patyrę meškeriotojai jauką atmiešia nevirtais kukurūzų grūdais ir žemės riešutais.
M.Radzevičiaus teigmu, baltieji amūrai – labai baikštūs, o jų klausa nepakenčia dažnai į vandenį smingančių svarelių triukšmo, todėl iš pradžių reikia užmesti masalą, o paskui bombarduoti pasirinktą „tašką“ jauku.
