Tapk Žūklės draugu, spausk čia.
Debiuto kanonai
Per rėvos žvirgždą besiritanti srovė alma į sietuvos gelmę ir tampa neperžvelgiama, tad tokia vieta – idealus upėtakio medžioklės plotas. Maždaug už 10-12 m – srovės išplautas gilokas duburys po juodalksnio šaknimis. Tai tipiška upėtakio slėptuvė, kurioje jis tūno, kai nemedžioja atvirame plote, tačiau joje užsiglaudęs, upėtakis staigiu šuoliu pačiumpa kiekvieną tėkmės nešamą gardų kąsnį. Kuo tas kąsnis stambesnis, tuo upėtakio azartas didesnis.Todėl tokiam meškeriojimui ypač „streamer“ masalai. Jie kelis, o kai kurie ir dešimtį kartų didesni už populiarią ir visiems muselininkams žinomą muselę „March Brown“, todėl kiršliai jais nesidomi. Tiesa, čia reikia padaryti išlygą: „streamer“ kalibro musėmis nesidomi mūsų vietiniai kiršliai, o šiaurės platumose vaizdas būtų visai kitoks. Žinoma, išimčių pasitaiko ir pas mus – kartą per 5-6 metus kokiame nors menkai lankomame upės ruože netikėtai atsiranda kiršlys- patriarchas su didžiuliu kaip burlaivio grotas nugaros peleku ir „suvalgo“ upėtakiams skirtą „streamer“ masalą.
Masalo atranka
Labai dažnai, kol polaidžio vanduo dar tik pradėjęs slūgti, iškart siūlau upėtakiams pačius apčiuopiamiausius masalus, pvz., klasikinį „zonker“, mano manymu, imituojantį imitusią dėlę, kurią pamačiusiam upėtakiui prasideda toks seilėtekis, kad vanduo. Šį kartą kaip tik tas atvejis – „zonkeris“ nuvinguriuoja pasroviui, kol valas įsitempia, o tada imu pamažu aštuoniuke ringuoti jį ant kairės rankos pirštų. Toks masalo plukdymas užtikrina pulsuojantį tempą, tikroviškai imituojantį dėlės, įnirtingai besivarančios prieš srovę , judesius. Sietuvoje „zonkeriu“ niekas nesusidomi, todėl užmetu masalą žemiau „kišenės“ po alksnio šaknimis ir vėl plukdau jį prieš srovę. Kai pro poliarizuotus stiklus vos įžiūrimas juodai violetinis „zonkerio“ siluetas sušmėžuoja „kišenės“ prieigose, aiškiai pamatau iš duburio tamsos kyštelėjusią upėtakio galvą. Taip elgiasi turistai, kaišiojantys galvas pro autobuso langus, kai nori ką nors geriau įžiūrėti. Šis ženklas rodo, kad upėtakiai šiandien visiškai neaktyvūs.
Tokiais atvejais keičiu masalą – „zonkerio“ vietą užima apkūnesnis „Mudler Minnow“. Ko jau ko, o didžiausio skanėsto – kūjagalvio upėtakis tikrai neatsisakys. Taip ir atsitinka be ypatingo azarto, lyg atlikdamas neišvengiamą pareigą, upėtakis stveria kūjagalvio imitaciją ir velka į slėptuvę, bet aš žaibiškai pakertu ir šio manevro upėtakiui tenka atsisakyti – jis šoka į sietuvą ir bando mestis pasroviui, tačiau meškerykotis spyruokliuodamas neutralizuoja šį bandymą. Kurį laiką upėtakis ilsisi, bet žinau, kad po šio šuolio bus kitas. Paskui – dar vienas. Galbūt ir ketvirtas. Bet galiausiai upėtakis, išnaudojęs visus bandymus ištrūkti, pasiduoda. Pamažu atplukdau jį prie kojų ir žvilgteliu į laikrodį. Vienuolikta ryto. Iki vakaro – dar marios laiko. Sezono atidarymo prizu taps tik vienas upėtakis, kurį suviliosiu paskutinį. Todėl, neištraukdamas žuvies iš vandens išsegu iš lūpos kabliuką. Upėtakis laisvas. Energingas mostas uodega ir žuvis dingsta sietuvoje.
Masalų ypatumai
Klasikinis „streamer“ apibrėžimas sako, kad tai masalas, naudojamas žūklei museline ir imituojantis mailių. Klasikinė tokio masalo versija komponuojama ant ilgakočio 10-12 numerio kabliuko, o masalo konsktrukcijos būtinas elementas – sparnas iš stambios plunksnos. Šiuolaikinė „streamer“ masalo traktuotė kelis kartus pranoksta šiuos rėmus – „streamer“ tipo masalu dabar vadinama kiekviena XL dydžio musė, sukomponuota ant stambaus kabliuko ir imituojanti ne tik mailių, bet ir dėlę, vėžiuką, krabą, krevetę, varlytę, pelę.
Todėl neatsitiktinai tokie masalai kataloguose jungiami į grupes pavadintas Pike, Muskie, Bass, Leechies, Buchtail ir t.t. Atskirą grupę sudaro fantazinės kompozicijos. „Streamer“ tipo masalai atsirado anksčiau nei muselinės meškerės – tiksliai žinoma, kad šiaurės tautos dar prieš mūsų erą masalus iš plunksnų ir kailio naudojo lašišoms gaudyti. Dniepro, Volgos ir mūsų Neries senieji meškeriotojai dar ir šiandien salačius gundo trišakiais kabliukais, dekoruotais plunksnų šluotele. Savarankiškos originalių „streamer“ masalų grupės kontūrai ėmė ryškėti, kai XIX a. pradžioje atsirado pirmosios lašišų gaudymo musių modifikacijos, skirtos meškerioti upėtakius ir šlakius. Tad „streamer“ masalai – XX a. kūdikis.
Naujos galimybės
„Streamer“ tipo masalų vystymąsi paskatino naujų medžiagų atsiradimas – įvairių liureksų, blizgučių, sintetinių siūlų ir kailių. Didžiausias klasikinio „streamer“, sukomponuoto iš natūralių plunksnų trūkūmas, buvo ir tebėra trapumas. Keli energingi kibimai tokį masalą išveda iš rikiuotės. Todėl „streamer“ masalų gamintojai ilgainiui pradėjo naudoti daug patvaresnius komponentus iš kailio. Šis „modernas“ XXa. pirmoje pusėje buvo pavadintas „buckteil“. Iš šių masalų po kelių dešimtmečių kilo „Clouners minnow“ ir „Thunder Creck“ XL muselių grupės. Kitas perversmas „streamer“ masalų raidoje įvyko, kai austrų muselininkas Romanas Mozeris sukūrė seriją, kuriai buvo panaudotos sintetinės medžiagos, o masalai „Furabou“ ir „Multi Color Streamer“ tipo klasikiniai „streamer“ masalų aukso fondo pavyzdžiais. R.Mozerio tradicijas pratęsė kitas austrų muselininkas Markas Petidžanas, kuris sukūrė specialų „streamer“ masalų komponavimo iš sintetinių medžiagų instrumentą. Naujoviška masalų komponavimo praktika atvėrė naujas galimybes derinti įvairių spalvų medžiagas, o spalva – puikiai žinoma!- dažnai būna lemiama masalo ypatybė.
Masalo skrydis
Kadangi „streamer“ tipo masalai – stambūs ir palyginti masyvūs, jų aerodinaminės savybės visai kitokios nei praktiškai besvorių klasikinių muselių, kurių masės komplektuojant meškerę galima praktiškai nepaisyti. Po pirmųjų meškeriojimo „streamer“ tipo masalais bandymų daugelis muselininkų, anksčiau turėjusių reikalą tik su lengvos klasės muselėmis, ne be pagrindo mano, kad XL muselėms užmesti reikalingas mažų mažiausiai 9 klasės meškerykotis su tokios pat klasės valu. Iš vienos pusės – tai tiesa, tačiau yra ir kitas kelias – pasirinkti specialų valą, kuris žymiai palengvina XL muselės užmetimą. Specialiu 5 klasės valu ir tokios pat klasės meškere sėkmingai galima svaidyti „streamer“ tipo masalus. Žinoma, meškerykotis turi būti stangrokas – parabolinio išlinkio muselinės meškeriojimui XL muselėms netinka.
Bet sėkmingas masalo užmetimas – tik pusė darbo. Svarbiausia proceso dalis – masalo plukdymas. Čia erdvės fantazijai – neribotos. Tie, kurie jos turi nedaug gali paprasčiausiai leisti XL muselei plaukti pasroviui – iš tinkamų medžiagų sukomponuotas masalas pats atliks visą darbą. Tačiau ne visada to pakanka, o kartais tiesiog neįmanoma nuplukdyti XL muselę, kur pageidauji. Todėl dažniausiai „streamer“ masalai plukdomi įvairios trukmės ir amplitudės šuoliukais. Šaltuoju metų laiku ( pas mus tai ankstyvas pavasaris ir ruduo) neblogą efektą duoda valo vyniojimas aštuoniuke. Valą galima vynioti ant kairės rankos pirštų arba rinkti į saują. Kitas nesudėtingas būdas – valo ringavimas 30-50 cm skersmens žiedais. Masalas tada juda ilgais, tolygiais „žingsniais“.
