 |
| Autoriaus nuotr./Žūkladėžė |
Lavyso kaime, Marcinkonyse, įsikūrusio Dzūkijos etnografinio muziejaus surinktais duomenimis, nuo XIX amžiaus vidurio meškeriotojai iš smalingų lentelių susikaldavo palyginti siauras, tačiau aukštas žūkladėžes, kurios būdavo skirtos laikyti laimikui, atsarginei meškerei ir reikmenims. Žūkladėžė vsada būdavo su odiniu diržu, kad ją galima būtų nešti ant peties arba pasvertą ant užmestos ant peties peikenos. Žvejys ant žūkladėžės sėdėdavo prie eketės, o kad nereiktų kiekvieną kartą sugavus
 |
| Autoriaus nuotr./Lavyso kaime visi žino, kur yra pirtelė, ant kurios sienos kabo žūkladėžė-inkilas. |
žuvį keltis, atvožti dangtelį ir įmesti laimikį, priekinėje sienelėje būdavo išpjaunama apvali kiaurymė, pro kurią žuvis leisdavo žūkladėžės vidun.
Vieną tokią žūkladėžę vietinis meškeriotojas po paskutinės poledinės žūklės beveik prieš penkerius metus pakabino pradžiūti ant pirtelės sienos. Ji ten liko kaboti iki pavasario, o kai pirmomis gegužės dienomis žvejys nutarė žūkladėžę nunešti į palėpę, vos ją sujudinus, iš kiaurymės žuviai įmesti pasirodė pasipiktinusio varnėno snapas. Pasirodė, kad porelė plunksnuočių žūkladėžės viduje susisuko lizdelį ir jau sudėjo kiaušinius. Taip žūkladėžė liko kaboti ant pirtelės sienos, o kitą pavasarį varnėnų pora pasirodė Lavyse ankstyvą pavasarį ir tuoj pat atnaujino lizdą. Dabar varnėnai senovinėje žūkladėžėje peri kasmet.
