Tapk Žūklės draugu „Facebook“ tinkle
Verslininkų laimikiuose kartu su karšiais pasitaiko nemažai stambių plakių, bet meškeriotojams šios žuvies įvaizdis – maždaug 50 g sverianti žuvelė, kuri labai įkyri, nes plakiukai būtinai susirenka ten, kur meškeriojami karšiai, ir nuolat nugvelbia masalą nuo kabliuko anksčiau, nei jį aptinka solidesnės žuvys. Tačiau toks manymas – klaidingas, nes plakių meškeriojimas – labai įdomus.
Nekibos rytas
Pamažu išaušo, praėjo valanda, antra, tačiau dugninių signalizatoriai fiksavo tik smulkmės kibimą. Smulkūs pūgžliukai buvo okupavę Atmatos duburį ir įnirtingai taršė tiek užvertus ant dugninių kabliukų sliekus, tiek musės lervų vėrinukus, o konservuotais kukurūzais, kurių dygliuotanugariai paprastai neliečia, nesidomėjo ir kitos žuvys. Kartu su nenumaldomai tirpstančiomis rytmečio valandomis tirpo ir viltis, kad žūklė nusiseks. Matyt, pasirinkome netinkamą laiką ir, žinoma, ne tą vietą, kur šiuo metu būriuojasi stambios kuojos, kuriomis garsėja Atmatos ir Minijos santakos zona. Įtampa augo ir dėl nekibos mūsų negausioje komandoje, kuri tą ankstyvą rytą susibūrė žūklei, pasigirdo neįtikėtinai daug įvairiausių nuomonių ir versijų apie tai, kaip galima būtų gelbėti mūsų beviltiškai žlungančią išvyką į Nemuno žemupį.
Birželio viduryje greitai įdienoja ir, orui sušilus, palei meldus, gožiančius tykiai srūvančią Minijos tėkmę, vis dažniau ėmė pasigirsti sistemingi, tačiau prislopinti pliukštelėjimai. Patyliukais prisėlinau prie vandens ir prisėdau ant lėkšto kranto, nuo kurio upė buvo panaši į sklidiną dubenį kisieliaus, ir ėmiau pro tarpą melduose stebėti, kas čia vyksta. Retkarčiais pasklisdavo ratilai, kai kažkokios žuvys praplaukdavo netoli vandens paviršiaus, kartais kažkas pliūkšteldavo ir sujudindavo krantą apipynusius augalus, kartais gelmėje blyksteldavo tauriu metalu žuvies šonas, bet tamsiame vandenyje net ir su akiniais poliarizuotais stiklais kažką konkretaus įžiūrėti buvo sunku, nes gelmė prie kranto iškart siekia ne mažiau kaip porą metrų. Tokiais atvejais tenka aklai užmesti masalą.
Raktelio ieškojimas
Nieko nesakęs kolegoms, pasiėmiau iš įdėklo lengvą bolonijos stiliaus plūdinę „Romada Premier Bolognese“ su nedidele plūdele ir įnagiu, kuris užmetamas kelia minimalų triukšmą. Po minutės užmečiau masalą – ryškiai geltonų kukurūzų grūdų pora dingo tamsioje gelmėje lyg būtų nugrimzdusi į juodąją skylę. Po dešimties minučių tapo aišku, kad kukurūzas paslaptingųjų pliuškentojų nedomina. Musės lervų porele susidomėjo kuoja, tačiau intuityviai jaučiau, kad ji – atsitiktinis laimikis.
Tada toptelėjo verti ant kabliuko duonos rutuliuką, kurį suminkiau iš kmynais kvepiančio „Palangos“ minkštimo. Efektas buvo stulbinantis – vos masalas nugrimzdo, kai plūdė, keletą kartų šoktelėjusi kaip kamuoliukas, nubrėžė pusratį ir ėmė užtikrintai, bet pamažu smigti į vandenį, kol paniro net antenos galiukas. Pakirtau ir pajutau, kaip gelmėje susivartė gana stambi žuvis. Žinoma, ne nartus šapalas ar kompromisų nepripažįstanti menkė, tačiau valas įsitempė kaip reikiant. Nors netikėtas kibimas gerokai nustebino, tačiau dar labiau nustebau, kai, stengdamasis nekelti purslų, pamažu atplukdžiau prie kranto ir atsargiai iškėliau ant žolės laimikį – tai buvo nuo augimo į plotį vos ne apskritu tapęs plakis. Žuvis aiškiai svėrė ne mažiau kaip 700 g (patikslintas svoris – 870 g). Antru duonos rutuliuku susigundė šiek tiek mažesnis už pirmąjį plakis, trečiu – toks pat.
Po trečio sėkmingo bandymo pajutau sąžinės graužimą, kad kolegos tuščiai spokso į dugninių signalizatorius. Nuėjau pas juos ir paaiškinau situaciją. Netrukus visi išsirinko patogias vieteles užmesti plūdines ir tuoj pat ištraukė po pirmąją žuvį – tai buvo stambūs plakiai…
Gyvena nuošaliai
Dažniausiai plakiai užkimba kartu su kuojomis, bet tų egzempliorių kalibras neviršija šimtgramio, o stambūs plakiai laikosi didelėje gelmėje, nevengia pagrindinių upių vagos ruožų, kur juntama stiproka srovė, tačiau svarbiausia, kad tingusis karšio pusbrolis tik atrodo apsnūdęs ir lėtokas, o iš tiesų jis nuolat migruoja, ieškodamas maisto, ir kasdien nukeliauja didelius atstumus. Stambių plakių ežeruose labai mažai ir tie patys pasitaiko tik pratakiuose ir dideliuose vandens telkiniuose, o reali stambių plakių populiacija mūsų krašte (kaip ir visoje Europoje) laikosi didelėse upėse. Kasmet būna keletas dienų, kai stambūs plakiai pasirodo arti krantų. Vieną tokių dienų mes ir pataikėmė į jų susibūrimo vietą Minijoje. Dažniausiai tokie atvejai pasitaiko pirmoje birželio pusėje, o paskui plakiai aktyviai kimba tik rugpjūčio pabaigoje.
Kur ieškoti plakių?
Stambūs plakiai vakarais traukia arčiau krantų, kur prie kranto – solidi gelmė. Beje, kuo lėtesnė srovė, tuo plakių pamėgta gelmė didesnė. Todėl žūklei reikia rinktis duburius prie stačių krantų ar net skardžių, duobes upių vingiuose. Net ir pavasarį, kai plakiai aktyviausi ir kyla upėmis link aukštupių, jie visada migruoja tik iki tų vietų, kur upės gelmė siekia tris metrus. Vasarą dideli egzemplioriai laikosi ten, kur gelmė – 4–6 m. Neršia plakiai tik tada, kai vanduo įšyla iki 16 laipsnių. Kol jie lūkuriuoja to momento susitelkimo vietose, tol ypač aktyviai maitinasi. Būtent tuo metu plakių žūklė – labai įdomi, nes puotavimo metu paprastai atsargūs ir apdairūs plakiai nelabai kreipia dėmesį į valo storį ar į kabliuko dydį.
Kai rinksitės plakių žūklės vietą, pirmiausia patyrinėkite tuos ruožus, kur pakrantės smėlėtos arba žvirgždėtos, o ypač perspektyvios tokios vietos, kurios – šalia pagrindinės srovės, dar geriau jei prie kranto išduobtas gilus duburys. Kiekvienam meškeriotojui, kuris sumanys sužvejoti stambų plakį, reikia atsiminti, kad šios žuvys priešingai nei karšiai nemėgsta vietų, kur dugną dengia dumblo sluoksnis. Mat pagrindinę plakių valgiaraščio dalį užima ne trūkliai, kaip karšių racione, o dreisenos ir vandenyje gyvenančios kirmėlės.
Tinkamas laikas
Plakių žūklei reikia parinkti ne tik tinkamą vietą, bet ir laiką. Tyrinėtojų ir meškeriotojų stebėjimai rodo, kad dieną plakiai tūno gelmėje, dažniausiai karšių kaimynystėje, tačiau artėjant sutemoms pusbrolių keliai išsiskiria – tiek vieni, tiek kiti traukia į pakrantes, tačiau karšiai ypač mėgsta lėkštas ežerų ir upių pakrantes, o plakiai ruožus su stačiais krantais, kur plyti 3–5 m gylio duburiai.
Stambūs plakiai paprastai pradeda kibti likus valandai iki saulės laidos. Jei vanduo plyti lygus kaip veidrodis ir nė menkiausias vėjelio šuoras nedrumsčia jo paviršiaus, plakiai dar kimba ir valandą po saulėlydžio, t.y. tamsoje, bet vėliau kibimas silpsta. Jei debesuota su pragiedruliais, protarpiais dulktelti šiltas lietutis, plakiai gali kibti visą dieną. Žinoma, pauzių pasitaikys, tačiau reikia luktelti, kol būrelis apsuks duburyje ratą ir plūdė vėl ims šokti tango. Įdomu tai, kad tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudeniop plakiai aktyvesni būna antroje dienos pusėje. Gal todėl jie paprastai nepakliūva ant kabliuko kartu su karšiais, nors ir laikosi jų kaimynystėje.
Ką verti ant kabliuko?
Mūsų krašto sąlygomis, kai pavasarį plakiai aptinkami sukilę į vidurį vandens, kaip tuo atveju, kuris pasitaikė mūsų komandai Atmatoje, idealus masalas – duonos rutuliukas, pasmeigtas ant trumpakočio kabliuko. Gerai jei duona skleidžia kmynų aromatą („Palanga“, „Močiutės“), kvepia ajerais („Ajerų duona“), galima rutuliukus pagardinti kalendros kvapu. Vasarą ir rudeniop duona, o taip pat tešla, kuri vidurvasarį tampa puikiu plakių masalu skaninama medaus, čiobrelių ar biskvito aromatais, o rudenį – moliuskų, krilio kvapu.
Didelis plakis mielai renkasi riebų slieką, kaip ir karšis. Jei sliekas plakių nedomina, tada nelieka kitos išeities, o tik verti ant kabliuko 5–6 musės lervas. Didelėje gelmėje plakiai visada neatsisako paragauti moliuskų minkštimo. Pasitaiko, kad stambūs plakiai mielai ragauja konservuotus kukurūzų grūdus. Žodžiu, ypatingų masalų plakių žūklei ieškoti nereikia, o tai daro žūklę paprastesne ir labiau prieinama. Tad žvejoti žuvį, kurią mes klaidingai vadiname tingiuoju karšio pusbroliu, labai įdomu.
