Pasenę priesakai
Pradedantys spiningininkai dar ir šiandien iš „patyrusių“ autoritetų išgirsta priesakų, kuriuos šiuolaikinė meškeriojimo kultūra vertina kontraversiškai. Štai vienas tokių priesakų teigia, kad atplukdytą iki valties ar kranto lydeką reikia „stverti dviem pirštais už akių“, nes tada ji nurimsta ir laimikį galima lengvai iškelti iš vandens. Po tokios procedūros žuvį, jei to reikės, paleisti bus neįmanoma – sužalojimai bus pernelyg rimti. Tokių priesakų yra ir daugiau, tačiau nevardinsime jų, nes jau seniai praėjo metais, kai meškeriojama buvo tik dėl laimikio, o jį išvilkti iš vandens visi būdai bvo laikomi gerais.
Gyvename kitu laiku ir mums jau tampa nesvetimi civilizuoto elgesio su pagautomis žuvimis principai, leidžiantys nesužeisti laimikio. Daugelis ju susiformavo, kaip alternatyva tiems pasenusiems priesakams. Vienas tų principų skatina meškeriotojus vidaus vandenyse visiškai atsisakyti kablio, kuris buvo plačiai naudojamas stambiam laimikiui išgriebti, ir pasitelkti tokius būdus, kurie ne tik nežaloja laimikio, bet užtikrina, kad ir stresą žuvis patiria minimalų. Civilizuota alternatyva kabliui – speciali meškeriotojo pirštinė.
Piršinės evoliucija
Žvejams verslininkams skirtų pirštinių ėmė rastis jau prieš du šimtmečius, o meškeriotojams skirtų pirštinių pirmieji modeliai pasirodė praėjusio amžiaus viduryje, bet jų paskirtis dar buvo kiek kitokia – daugiausiai tai pirštinės skirtos apsaugoti rankas nuo žvarbos, ledmečiui skirtos kumštinės ir pirštinės nupjautais „pirštais“. Vėliau atsirado modeliai, gaminami iš kevlaro ir plieno pluošto, skirti nesusižeisti rankų, dorojant laimikį. Tokių pirštinių atsiradimą paskatino specialių ir labai aštrių „fillet“ tipo peilių atsiradimas.
Per palyginti trumpą laiką laimikio dorojimas be tokio peilio daugeliui civilizuotų meškeriotojų tapo nebeįsivaizduojamas. Štai tada kai kas pastebėjo, kad tokia pirštinė tinka ne tik laimikiui doroti, bet ir apsisaugoti nuo aštriadančių žuvų, kai laimikį reikia kelti iš vandens ar sutramdyti. Tad vadinamoji laimikio dorojimo pirštinė labai greitai tapo populiari tarp lydekų gaudytojų. Vienintelis tokios pirštinės trūkumas tas, kad ja mūvint spininguoti nėra taip patogu ir komfortiška kaip nepirštinėta ranka. Antra, tokia pirštinė skęsta, tad jei įkris į vandenį, teks su ja atsisveikinti.
Tad imta ieškoti alternatyvų. Ja tapo pirštinė iš neopreno, tačiau būtent tada atsiskleidė, kad speciali meškeriotojo pirštinė atlieka iki šiol lyg ir nekritusią į akis funkciją. Ji tausoja laimikį, nepažeidžia žuvies žvynus dengiančią gleivinę. Žuvis, liečiama tokia pirštine, patiria daug mažesnį stresą, tad laimikį lengviau suvaldyti. Be to, tokia pirštinė tapo būtina gaudant žuvis vandens telkiniuose, kuriuose galioja režimas pagavai – paleisk.
Daugelis spiningininkų yra patyrę nepakartojamą įspūdį, kai imant lydeką ar kitą žuvį pirštine, laimikis daug lengviau paklūsta meškeriotojo valiai. Tad neopreninė pirštinė ilgą laiką buvo tausojančio laimikį meškeriotojo ekipuotės reikmeniu Nr.1. Tačiau ją nelauktai nuvainikavo gamintojų bandymai patobulinti tokią pirštinę, kad ji ne tik tarnautų kaip apsauga nuo darganos, bet ir tiktų ištraukti iš vandens laimikį. Tokių modelių delną imta apvilkti šiurkščiomis dangomis, o tai žymiai pablogino pirštinių draugiškumą žuvims.
Draugiški modeliai
Pirštinių gamintojų inovacijų debiutas įvyko maždaug tuo pat metu, kai buvo paskelbtos mokslininkų tyrinėjimų išvados, kurios teigė, kad vandens telkiniuose, kuriuose galioja režimas pagavai – paleisk, rekomenduojama paleidžiamą laimikį nekelti iš vandens, nes šiltas oras, lygiai taip pat, kaip ir liepsna, degina žuvų žiaunas. Suprantama, kad tokios pat taisyklės turi laikytis kiekvienas meškeriotojas, sumanęs paleisti laimikį. Tam reikia ne tik nekelti žuvį iš vandens, bet ir nesukelti jai pernelyg didelio streso, o kaip tai padaryti, jei tolesni tyrimai parodė, kad kiekvienas prisilietimas prie žuvies ranka nudegina ją lygiai taip, kaip ir prisilietimas prie verdančio puodo. Kaip užtikrinti džentelmenišką prisilietimą?
Vienintelis tinkamas būdas – naudoti pirštinę, jei nepavyksta išsegti kabliuką, nesiliečiant prie žuvies. Štai tada plėšriųjų žuvų meškeriotojai vėl prisiminė senąją gerąją laimikio dorojimo pirštinę iš kevlaro, bet muselininkams tokia pirštinė netiko, nes šią meškeriotojo ekipuotės dalį reikia nuolat mūvėti ant rankos. Antra, svarbu, kad nuolat dėvima piršinė būtų patogi ir neperšlaptų. Situacija išsisprendė, kai pradėtos gaminti pirštinės, apsaugančios tropinėmis sąlygomis rankas nuo pernelyg stipraus UV spindulių poveikio. Šios pirštinės primena dviratininkų ir automobilininkų pirštines, tačiau yra plonesnės, o reikiamas savybes joms užtikrina naujos kartos sintetiniai pluoštai.
Šios pirštinės puikiai tinka išlaikyti žuvį, kad ji nesiblaškytų, kol išsegamas kabliukas, o taip pat ir fotosesijai. Šių pirštinių funkcionalumas dar labiau padidėjo, kai buvo išrasta speciali pirštinių delnų danga, vadinama „ruonio oda“. Ji yra švelni, tačiau leidžia tvirtai suimti laimikį, jo nežalojant. Dabar tokios pirštinės prieinamos ir mūsų krašto meškeriotojams. Tad pagalvokite ar neverta būtų ir jums papildyti savo ekipuotę jomis, kad kiekvienas prisilietimas prie laimikio būtų džentelmeniškas.
