Junkitės prie „Facebook“ grupės „Žūklės laimikis“.
Dreifo ypatumai
Plaukiame į atvirą jūrą, kol Andenes uosto švyturio siluetas sumažėja iki cigaro dydžio, bet vis dar aiškiai įžiūrimas uolėtų Andoy salos kalnų fone. Echolotas, įmontuotas į katerio navigacijos prietaisą, parodė, kad po mumis maždaug 45 m gelmė, tad išjungiame variklį ir imame dreifuoti. Tiesa, nepakanka vien išjungti variklį ir nugramzdinti pilkerį su masalų virtine – būtina įsitikinti, kad kateris dreifuos palei pasirinktą povandeninį šlaitą, o masalai „šoks“ palei jį, o ne kur nors šone, nes žuvys glaudžiasi prie tokių dugno reljefo nelygumų, kur jaučiasi saugesnės ir kur randa gausiau maisto.
Galima pasirinkti ir kitą variantą – dreifuoti taip, kad pamažu būtų priartėta prie kylančio kelis ar kelioliką metrų nuo dugno sėkliaus. Kitas perspektyvus variantas – dreifuoti taip, kad masalai plauktų nuo sėkliaus į gelmę.Variantų daug, visų jų neišvardinsi, todėl orientuotis reikia vietoje ir pasirinkti optimaliausią.
Mūsų pasirinktas dreifo maršrutas vedė kaip tik link trisdešimties metrų gelmėje esančio „kalniuko“. Kai kateris ima siūbuoti nuo šono, tai pakildamas porą metrų ant bangos, tai atsidurdamas tarpubangyje, ypatingai aktyviai kilnoti meškerykočio nereikia. Masalai ir taip šauna į viršų, o paskui sklendžia į gelmę. Svarbiausia, kaip sako, patyrę šiaurės platumų meškeriotojai, „jausti dugną“, o tai reiškia, kad pilkeris turi juntamai kartkartėmis dunkstelti į dugną. Vadinasi, masalas neatsiplėšė nuo dugno ir plaukia toje zonoje, kur labiausiai tikėtinas kibimas.
Žinoma, laukiant pirmojo kibimo, visada apninka abejonės ar tinkamai parinktas pilkerio modelis, ar tinkama masalo spalva, ar jis reikiamos masės? Pirmuoju atveju svarbu, kad masalas imituotų stambių plėšrūnų grobį. Antruoju atveju svarbu, kad jo spalva gelmėje primintų dažniausiai pasitaikančio plėšrūnų grobio spalvą, o trečiuoju būtina, kad masalo masė būtų tokia, jog jis nuolat „šoktų“ palei dugną ir pernelyg nuo jo neatsiplėštų.
 |
| Žvalgytuvių dieną veiksmingiausiu masalu pasirodė spalvotas pilkeris su papildomu kabliuku |
Pirmas taškas
Bet visos abejonės išsisklaido, kai pajunti ryžtingą grybštelėjimą, paskui grubesnį, kol galiausiai meškerykotis sulinksta, o beveik piršto storio viršūnėlė ima pulsuoti lyg gyva. Pirmąją užkibusią žuvį labai norisi ištraukti, nes svarbu yra sužinoti, kas užkibo? Ir tada prasideda maratonas.
Norint ištraukti iš didelės gelmės žuvį naudojama taktika, kurią meškeriotojai žargoniškai vadina „pumpavimu“. Užkibusi žuvis stipriu meškerykočio galingo meškerykočio mostu truktelima porą metrų aukštyn, tada meškerykočio viršūnėlė nuleidžiama iki vandens, o laisvas valas, greitai sukant ritę, suvyniojamas. Jei laimikis užkibo keturiasdešimties metrų gelmėje, tokią procedūrą tenka pakartoti maždaug trisdešimt kartų, tad reikalinga nemaža fizinė išvermė. Ypač jei laimikis stambus.
Bet pirmoji užkibusi žuvis – ne gigantė. Jau maždaug dvidešimties metrų gelmėje jos priešinimasis pastebimai silpsta ir netrukus į paviršių išplaukia menkė, kuri, iš akies sprendžiant, sveria 4-5 kg. Žvalgytuvėms toks laimikis – visai neblogas ir bus skirtas vakarienei. Bet svarbiausia, kad pirmas kibimo taškas užfiksuotas. Beveik tuo pat metu ir kitiems trims mūsų ekipažo nariams užkimba panašaus dydžio menkės, o tai rodo, kad šią vietą pamėgusios daugiausiai šios rūšies žuvys.
Nekeičiame krypties
Menkių kibimai netrukus tampa retesni, o priežastis aiškiai matyti katerio navigatoriaus ekrane – katerio dreifo kryptį rodanti strėliukė rodo, kad vis labiau tolstame nuo sėkliaus. Už jo – gilesnis ruožas, kuriame, matyt, gerokai mažiau žuvų, tačiau dreifo krypties nutariame nekeisti, nes locijoje ryškėja gana didelis seklesnis plotas, esantis už poros kilometrų ir besidriekiantis 20-25 m gelmėje, kurioje pagal „Nord Fish“ ekspertų, konsultuojančių į Andoy salą atvykstančius meškeriotojus, tikinimus vasarą mėgsta medžioti šiaurės platumų otai.
Tiesa, toji „ganykla“ gana toli nuo didelės gelmės, tačiau vasarą otai toliau nuklysta nuo savo slėptuvių, esančių būtent didelėje gelmėje, tad tikimybė, kad masalą pastebės kokia nors metro skersmens „keptuvė“ gana didelė. Tikintis oto kibimo, reikia ne tik paimti galingesnį įrankį, bet ir užmesti kito tipo masalą. Otai, vietinių ekspertų teigimu, dažniau stveria ne pilkerius, o stambius guminukus arba masalines žuveles. Žuvelių nepasirūpinome, tačiau 20-30 cm guminukų mūsų žūkladėžėse nestinga.
Tad pakeičiu masalą, bet kolegos nespėja to padaryti, nes praktiškai visiems priartėjus prie 25 m gelmės ribos iškart užkimba po žuvį, o Virginijui Lukoševičiui, kuris plukdo pilkerį, sukomponuotą su papildomų masalų, imituojančių nedidelius kalmarus, virtine, matyt, iškart kelios. Be jokios abejonės, tai ne otai. Kai pirmoji žuvis pasirodo paviršiuje, pasirodo, jog tai – maždaug 2-3 kg juodadėmė menkė. Tad antras pažymėtas elektroninėje locijoje taškas mums primins, kad čia galima sugauti stambių juodadėmių menkių, kurias šiaurėje vadina pikšomis.
 |
| Juodadėmės menkės laikosi mažesnėje gelmėje nei jų didžiosios giminaitės |
