Svarbiausia „tvičingo“ metodo ypatybė – masalo – voblerio ar „džerko“ plukdymas kiek įmanoma horizontalesne trajektorija. Toks masalo judėjimas užtikrinamas viršūnėle praktiškai liečiančio vandenį meškerykočio trūktelėjimais. Kuo smailesnis kampas tarp spiningo viršūnėlės ir masalo, tuo natūralesnis masalo žaismas.
Be to, spiningininkui lengviau valdyti masalą ir jausti jo eigą. Kad spiningas būtų reikiamoje padėtyje, t.y., kuo vertikalesnėje, meškeriotojas turi stovėti visu ūgiu. Spininguojant nuo kranto tai padaryti nesunku, o valtyje sudėtingiau, nes saugiai stovėti galima tik stabiliame laivelyje. Todėl spininguoti tvičingo metodu geriausia iš tinkamo pločio ir formos laivelių.
Stabiliausios stačiakampio formos valtys, kurių konstrukcijoje panaudotas „katamarano“ principas. Taip pat reikia nepamiršti, kad spiningo ilgis taip pat turi būti tinkamas. Jį pamatuoti paprasta: laikomo pusiau sulenktose rankose spiningo ilgis turi būti toks, kad liestų stovinčio visu ūgiu spiningininko bato galiuką. Per ilgas spiningas kliudys tinkamai valdyti masalą. Todėl tarp „tvičingo“ metodą praktikuojančių spiningininkų vis labiau populiarėja 1.50-1.65 m ilgio meškerykočiai, kurie derinami su inercinėmis ritėmis. Toks derinys, papildytas pintu valu, užtikrinančiu „kietą“ kontaktą su masalu, geriausias tvičingo instrumentas.
