Palankiausias metas
Uostamiesčio meškeriotojai, o ir atvykusieji iš kitų krašto kampų žino, kad liepą prasideda palankiausio žuvų gaudymo Klaipėdos uosto akvatorijoje metas ir skuba tuo pasinaudoti. Kas rytą pirmuoju keltu iš senosios perkėlos, į Smiltynę atguža kelios dešimtys meškeriotojų, kurie užima „pozicijas“ tarp pietinio molo ir Klaipėdos jachtklubo. Tačiau žūklė bus sėkminga tik tuo atveju, jei turėsi tinkamo masalo.
Smiltynėje meškeriojama dugninėmis, nes masalą reikia užmesti 40-50 m nuo kranto. Daugelis naudoja dugnines, kuriomis meškeriojo jų tėvai, o gal net ir seneliai. Tokių dugninių strypai – iš stangraus plieno ar stiklo pluošto. Prie jų pritaisytos šeimininkams vis dar tarnaujančiomis „Nevskaja“ inercinės ritės. Toks šių įrankių ilgaamžiškumas visiškai suprantamas, nes dugninėms tenka atlikti paprastą funkciją – užmesti montažą su masyviu svareliu, siekiančiu 100 g. Tokia svarelio masė būtina, kad užmestas montažas išsilaikytų vietoje ir jo pasroviui nenuvilktų tėkmė. Na, o kibimo signalizatorius – pats paprasčiausias – žilvičio šakelė, kurios galiukas įskeltas, įsmeigta į plyšį betono siūlėje ar iš šovinio tūtos padarytas varpelis.
„Vorų“ tampytojai
Nors daug kas iš naujokų bando žuvis čia vilioti universaliu masalu sliekais, tačiau greitai atkreipia dėmesį, kad vietiniams kimba geriau. Kai pabando pasigilinti, kodėl taip yra, priežastis paaiškėja bematant: vietiniai meškeriotojai liepą ant kabliukų veria tik vieną masalą – Kuršių marių stinteles. Tokio masalo galima prasimanyti tik vienu būdu – įnagiu, kuris pramintas „voru“. Toks vardas, matyt, kilo todėl, kad „voras‘ susideda iš tinklelio su smulkiomis akimis ir stipinų, ant kurių užtemptas tinklelis, o stipinai primena voro kojas.
Pririštas prie virvės „voras“ sviedžiamas į vandenį prie krantinės ir laukiama, kol jis nugrims, o tada staigiai keliamas į paviršių. Prie krantinių telkiasi stintelės. Jos 5-6 cm ilgio ir tokios gležnos, kad beveik permatomos. Tačiau, kad ir mažos stintelės, bet nuo jų skilda toks pat stiprus šviežių agurkų aromatas, kaip ir nuo didstinčių. Tai svarbiausia šio masalo savybė. Matyt, stintelių aromatas žuvims yra toks viliojantis, kad jos čiumpa stintelę beatodairiškai.
Kibimo ypatumai
Dugnininkai masalus užmeta taip tankiai, kad krantinės vaizdas primena audimo stakles. Tad suprantama, kad menkiausias montažo neatitikimas gręsia katastrofiškomis pasekmėmis , o tiksliau, jei atsiranda koks nors nepatyręs meškeriotojas, kuris naudoja pernelyg lengvą svarelį, srovė bematant nuvelka dugninės montažą ant kaimyno dugninės montažo ir valai susinarplioja. Viską atmazgyti trunka daug brangaus laiko, tačiau visi elgiasi maksimaliai korektiškai ir geranoriškai, todėl skandalų nekyla.
Situacija gerokai komplikuojasi, jei tėkmė ima plukdyti vandenžoles. Jos kuokštais pakimba ant valų ir tada svarelių masės nebepakanka išlaikyti montažą vietoje. Vienintelė išeitis budriai sekti, kas vyksta, ir laiku ištraukti dugninę, kurios montažas pasislenka pernelyg arti kaimyno meškerės.
Stinteles ypač mėgsta ešeriai ir sterkai. Masalą jie, matyt, aptinka pagal kvapą. Įdomiausia, kad tokį mažą masalėlį čiumpa stambūs sterkai, dažnai sveriantys keletą kilogramų. Ichtiologų teigimu, nieko nuostabaus čia nėra, nes stintelės – pagrindinis Kuršmarių sterkų užkandis. Tačiau dar įdomiau, kad šį masalą stveria ir taikiomis laikomos žuvys – karšiai, kuojos, plakiai, net perpelės.
Stintelės priešingai nei jų giminaitės – didstintės sėsliai gyvena Kuršių mariose. Jų būriai čia labai gausūs. Stintelės – nedidelės: vidutiniškai jos pasiekia 6-8 cm ilgį ir sveria 5-6 g. Kuršių marių stintelės neršia tik kartą gyvenime ant žvyrėto ar smėlėto grunto. Nerštas vyksta balandžio mėnesį.
