Geriausios vietos – duburiai
Žuvys, vedamos nenumaldomų sezoninių migracijų ritmo, dabar telkiasi gana giliuose upių ruožuose, kur dugnas palyginti lygus. Pageidautina, kad srovė tokiame ruože būtų silpna arba vidutinio stiprumo. Dar geriau, jei pavyks tokiame ruože aptikti duburį, kuriame sūkuriuoja verpetukai. Geriausia, kad tokia vieta būtų pakankamai didelė. Tinkamas meškerioti vienam ar dviem asmenims ruožo ilgis – nuo 30 iki 50 m. Ruožo pradžioje reikia įsirengti meškeriojimo vietą, pasistatyti kėdutę arba specialią platformą, laikiklį meškerykočiui pasidėti.
Kol ruošiamasi meškerioti, karpinių žuvų meškeriojimo eksperto Stepono Pučinsko teigimu, į žūklei pasirinkto ruožo pradžią patartina nugramzdinti birius, greit suyrančius rupaus jauko kukulius. Per dešimt penkiolika minučių tėkmė jauko daleles nuneš 20-30 m. Žuvys jas aptiks, ims ragauti, o tada plauks prieš srovę, ieškodamos maisto šaltinio. Kad žuvų apetitas dar labiau sustiprėtų, pageidautina į jauką įmaišyti anyžių ar vanilės miltelių, bet nerekomenduojami įberti uodo trūklio arba musės lervų. Jas reikia verti tik ant kabliuko.
Lengvas meškerykotis ir jautri plūdė
Geriausia dabartinėmis sąlygomis gaudyti žuvis tinka lengvas ir gana liaunas meškerykotis. Nemuno meškeriotojai paprastai renkasi bolonijos tipo 5 m ilgio meškeres, kuriomis patogu masalą plukdyti keliadešimt metrų pasroviui. Minijos meškeriotojai – keturiametrines. Tačiau Minijos meškeriotojai naudoja ir kur kas sunkesnes tradicines teleskopines meškeres, nes dažnai tenka meškerioti tokiose vietose, kur laimikį reikia iškelti iš vandens ant aukšto skardžio ar perkelti per meldų brūzgyną, o panaudoti graibštą tokiose vietose – keblu. Apskritai, pastebėta, kad rudenį vos vienas kitas meškeriotojas naudojasi graibštu.
Meškeriojant bolonijos meškere, naudojama vidutinės keliamosios galios plūdė iš balzos medienos su kiliu ar be jo, o masalas gramzdinamas 1 stamboku šrateliu (4-6 g), kuris tvirtinamas prie pagrindinio valo. Dar vienas mažas šratelis (1-1,5 g), pritvirtintas prie pavadėlio užtikrina, kad srovė masalą nekeltų labai aukštai nuo dugno. Masalą reikia užmesti ten, kur nugramzdinti jauko kukuliai, o paskui leisti jam plaukti pasroviui. Jei plūdelė nors truputį niukteli, reikia tuoj pat pakirsti. Patartina ant kabliuko verti tik vieną musės lervą. Čia išskaičiavimas, pasak S.Pučinsko toks: labai didelių žuvų tikėtis neverta, o vidutiniokai plakiai ir stambios kuojos greičiaus susidoroja su nedideliu masalu, jei jį neša srovė.
Ką galima sumeškerioti?
Šiltoką rudenį upėse plūdine meškere galima sugauti puikių karšių, kuojų, plakių, o kartais net šapalų ir meknių. Šios žuvys viliojamos tradicine musės arba uodo trūklio lerva. Tačiau patartina turėti ir kitokių masalų. Jei tikimasi sugauti ešerių, reikia ant kabliuko verti vidutinio dydžio sliekus. Na, o smulkių sliekų vėrinuku labai dažnai susigundo stambūs karšiai ir plakiai. Šį masalą puikiai čiumpa gružliai ir godūs pūgžliai, kurie prasto kibimo dienomis yra meškeriotojo paguodos prizas. Tačiau šį laimikį žvejai ignoruoja ir vadina paguodos prizu be reikalo, nes pūgžlių žuvienė – vienas gardžiausių patiekalų.
