Sezonų kaita
Metų laikas, kuris vadinamas rudeniu, seniai tyrinėtojų išskaidytas į dalis, dekadas ir laikotarpius, o tai, kas vyksta nuo rugsėjo pradžios iki lapkričio vidurio upėse, suskirstyta į tris etapus. Tiesa, kartais visi upės prisitaikymo prie žiemos režimo etapai užtrunka ir iki Kalėdų, tačiau visi jie susieti su oro ir vandens temperatūros kaita. Kol vandens temperatūra nenukrenta žemiau 12 laipsnių, žuvys upėje gyvena taip pat kaip ir vėlyvą pavasarį, kai sąlygos būna pačios palankiausios. Tačiau jau rugsėjo viduryje prasideda antrasis rudens sezono etapas, kuris trunka, kol vanduo upėje pamažu atvėsta iki 4–6 laipsnių. Antrasis etapas – pats ilgiausias, o jo pikas dažniausiai būna spalio viduryje. Kai vanduo atvės iki minėtų keturių laipsnių, upėse prasidės žiemos letargas, kurio metu žuvys laikysis tik žiemavietėse, t.y. patogiose įlankose su silpna tėkme ar duburiuose.
Ežeruose ir tvenkiniuose, priklausomai nuo jų gylio, vėstančio vandens metas užtrunka iki lapkričio pirmosios dekados, o kartais net iki Kalėdų. Mat pamažu vėstantis paviršinis vandens sluoksnis tampa sunkesnis už šiltesnį gelmių vandenį ir pamažu grimzta į gelmę, išstumdamas šiltesnį sluoksnį į paviršių, kur tas, savo ruožtu, atvėsta ir ima grimzti į gelmę. Tai trunka, kol visas vanduo atvėsta ir susimaišo, o jo temperatūra taip pat pasiekia kelis laipsnius. Tada ežerai atsiduria ledmečio prieangyje ir jau laukia šalčių. Na, o kol tai įvyks, nedera gaišti nė dienos, nes dabar pats palankiausias metas žūklei, bet ji turi savų ypatumų, kuriuos reikia žinoti, jei nori, kad išvyka prie vandens būtų sėkminga.
Atokiau nuo krantų
Kai upių srovė imdavo nešti tūkstančius šalnų pakąstų medžių lapų, senieji Neries žvejai apie tą laiką sakydavo, kad tai – metas žvejoti iš valties, išmetusios inkarą srovėje. Kitaip tariant, masalą reikia užmesti toliau nuo kranto. Priežastis labai paprasta: pirma, vanduo tampa skaidrus, todėl žuvims priekrantėje sunkiau maskuotis, antra, į gilesnes vietas pasitraukia žuvų mitybos objektai.
 |
| Baltijos pliažuose spalį prasideda rudeninis plekšnių meškeriojimo sezonas |
Geriausiai tai iliustruoja pavyzdys, kad apsiuvos kartu su moliuskais pasitraukia nuo kranto į gilesnes vietas, kurių gylis 2–4 m. Šie pokyčiai atsiliepia žuvų elgsenai: jos nenutolsta nuo žiemaviečių, o maitinasi labai atsargiai, nors jų apetitas nė kiek nesumažėjęs. Kitaip ir būti negali, nes žuvys privalo kaupti riebalų atsargas, kad galėtų atsispirti žiemos badmečiui, o iš kitos pusės neeikvoti tuščiai energijos. Kita vertus, dabar žuvys daugiau dėmesio skiria įvairioms detalėms – baidosi pernelyg storo valo, stebi, kaip skęsta masalas, ir jį labai atsargiai ragauja.
Todėl dabartiniu metu reikia naudoti plonus valus (0,12–0,14 mm skersmens) ir dar plonesnius pavadėlius (0,08–0,10 mm skersmens), labai jautrias plūdes ir kibimo signalizatorius. Nors dabar tokiais pat įrankiais kaip vasarą gana sėkmingai galima gaudyti strepečius, gružlius, aukšles, šapalus, kurie paprastai kimba srauniose vietose, tačiau šios žuvys – gana smulkus laimikis. Kur kas įdomesnė ir nenuspėjama yra karšių, plakių ir kuojų žūklė, nes galima aptikti vietas, kur susitelkia stambūs egzemplioriai. Žūklės įnagiai, naudojami rudenį žvejoti šias žuvis, palyginti su vasarą naudotais primena miniatiūrą. Plūdė, kurios keliamoji galia – 1 g, vidutiniokė, nes naudojamos visiškai mažos, kurios plukdo vos pusės gramo, ar net 0,3 g krovinį, susidedantį iš svarelio, kabliuko ir masalo. Ne tik lengvos plūdės, bet ir ilgi pavadėliai – būtinas rudenį naudojamos plūdinės elementas. Kai pavadėlis siekia 0,5 m, lengvutis masalas grimzta lėčiau, todėl atrodo žuvims daug natūralesnis. Na, o koks masalas dabar tinka? Atsakymas vienareikšmis – gyvulinės kilmės. Tai gali būti musės ar trūklio lerva, judrus mėšlinis sliekas, apsiuva, vaškinės kandies lerva.
Plačiašonių puotos
Spalio mėnesio tema plūdine ir dugnine žuvis gaudantiems meškeriotojams – karšiai ir karosai. Pastarieji daugeliui meškeriotojų siejasi su pirmomis šiltomis gegužės dienomis, kai auksiniai ir sidabriniai karosai po žiemos pasninko įninka maitintis ir pradeda godžiai ragauti sliekus, o šalnos, regis, turėtų juos nuvyti į dumblėtus užutėkius, kur karosai snūduriuoja visą ledmetį. Bet taip nėra – pamario, Kretuono ir Žalvarių apylinkių meškeriotojai po pirmųjų šalnų skuba prie ežerų ir kūdrų, nes pradeda kibti stambiausi karosai. Jaukinti juos reikia labai saikingai ir, meškeriotojų iš Šilutės nuomone, naudoti labai nedaug birių jaukų, kurie gerai viliojo karosus vasarą. Jauko reikia sudrėkinti ir išbrinkinti tik tiek, kad užtektų sulipdyti kelis kukulius, kuriuose 50 proc. sudarytų kapoti sliekai ar musės lervos arba abiejų šių masalų mišinys. Toks „kotletas“ su įdaru veikia karosus magiškai. Spalį karosai geriau kimba įdienojus, palankesnės dienos – saulėtos ar debesuotos su pragiedruliais.
Spalį tiek ežeruose, tiek upėse būna sėkmingas karšių meškeriojimas. Karšiai taip pat gundosi gyvūninės kilmės masalais, todėl nebandykite jų vilioti konservuotais kukurūzų grūdais, kaip tai buvo daroma rugpjūtį ir pusę rugsėjo. Žinoma, išimčių pasitaiko, bet greičiausiai rezultatas bus prastokas. Upėse karšiai šiuo metu būna susitelkę į duburius, tačiau kimba gana permainingai, nes plačiašoniai labai jautriai reaguoja į žmonių pasirodymą ant pamėgtų duburių krantų. Tad geriausiai rinktis tokias vietas, kur meškeriotojų nedaug, o dar geriau, jei pavyks rasti nuošalų, niekieno dar nelankytą upės ruožą. Jaukas – sliekas ar kelių sliekų vėrinukas.
Ežeruose karšius taip pat lengviau aptikti nei vasarą ir rudens pradžioje, nes plačiašoniai susitelkia giliose vietose, kur gelmė siekia per 7 metrus ir kur žuvys rengiasi žiemoti. Paprastai tokios vietos – lygiu dugnu, kurį gali dengti dumblo sluoksnis, tačiau šalia būtinai driekiasi stačiašlaičiai sėkliai ar staigiai nyrantys į gelmę dugno ruožai su „pakopomis“. Karšiai reguliariai lanko tas vietas ir jose ieško maisto. Meškeriotojai paprastai taip išmeta inkarus, kurie atsiduria nuo valties už keliasdešimties metrų, kad laivelis atsidurtų tiesiai virš karšių lankomų šlaitų. Tada galima plačiašonius meškerioti ne tik tradicinėmis plūdinėmis, bet ir borto meškerėmis su sargeliais. Tokios meškerės primena žieminukes, tačiau būna gerokai didesnės. Jas labai paranku įtvirtinti specialiuose laikikliuose, kurie tvirtinami prie bortų. Masalai būna nugrimzdę tiesiog po valtimi ir labai lengva sekti kibimą. Beje, karšiai iš valčių meškeriojami ne tik dieną, bet ir naktį. Pasitaiko, kad jų kibimas naktį būna daug aktyvesnis nei šviesiuoju paros metu. Žodžiu, spalį išbandyti laimę stambiųjų palšų (taip karšius vadina aukštaičiai) tikrai verta.
Regimos atakos
Spalį po pirmųjų šalnų prasideda pokyčiai varliagyvių gyvenime – kvaksės pradeda masiškai traukti į žiemavietes, kurios yra ežerų ir tvenkinių priekrantėje. Tad nieko stebėtino, kad ši varlių migracija nelieka lydekų nepastebėta. Varlė amžinai alkanai plėšrūnei – gardus kąsnelis, dėl kurio verta kuriam laikui pamiršti kanibalistinius polinkius: rudens pradžioje stambiosios lydekos aktyviai medžioja kiek ūgtelėjusias šiųmetes ir dvivasares giminaites. Ichtiologai teigia, kad taip lydekos reguliuoja tarpusavio mitybinę konkurenciją.
Kai tik prasideda varlių migracijos, priekrantėje pasirodo stambios lydekos, kurios paprastai laikosi gelmėje. Suprantama, kad tokių „submarinų“ atakos nedidelėje gelmėje, kuri kartais siekia keliasdešimt centimetrų, atrodo įspūdingai. Ypač, jei spiningininkai naudoja masalus, vadinamus pursliais, kurie plukdomi vandens paviršiumi ir imituoja varles. Lydekos purslius stveria keldamos pašėlusį triukšmą, o spiningininkas lydekos ataką mato nuo pradžios iki galo. Toks reginys – vienas įspūdingiausių dalykų, kurį gali mūsų krašte patirti meškeriotojas, ir nė kiek nenusileidžia meškeriojimui museline meškere. Beje, lydekoms gaudyti šiuo laikotarpiu galima sėkmingai naudoti ne tik varles imituojančius voblerius ir guminukus, bet ir stambias museles, kurias sėkmingai galima užmesti spiningu.
Spalio mėnesį regimų atakų mato ir ešerių viliotojai, kai ežerų priekrantėje dryžuotašoniai susiburia į tuntus ir ima medžioti šiųmetį mailių. Tokių medžioklių metu iš vandens iššoka šimtai žuvelių, kurias persekiojančių ešerių nugaros skrodžia vandens paviršių. Tada ešerius sėkmingai galima gaudyti nedideliais vobleriais ir guminukais, kurie plukdomi keliolikos centimetrų gelmėje.
Povandeninėse griovose
Spalio mėnesį Kauno mariose, Nemune, kai kuriuose ežeruose ir tvenkiniuose bei Kuršių mariose gana sėkmingai galima vilioti sterkus. Šie plėšrūnai laikosi būreliais ir patruliuoja savo teritorijas, nepraleisdami progos užpulti kiekvieną pasitaikantį grobį. Šiuo rudens laikotarpiu sterkai retai lankosi sėkliuose ir daugiau laikosi gilių duburių, pvz., Kauno mariose jie dabar tūno senojoje Nemuno vagoje, kur gylis siekia 12–14 m, o Nemuno žemupyje – duburiuose už dambų, giliose „kišenėse“ šalia pagrindinės srovės. Nors Kauno mariose sterkai sėkmingai viliojami vobleriais, kurie plukdomi velke, tačiau populiariausias masalas – guminukai. Tinkamiausi – imituojantys ilgas siauras 8–10 cm žuveles. Masalų spalva – sidabrinė, gelsvai rusva, violetinė, ryškiai raudona.
Smėlėtuose pliažuose
Spalį jau prasideda plekšnių meškeriojimas Baltijos priekrantėje, nes šios žuvys pasirodo arčiau krantų. Plekšnės meškeriojamos daugelyje vietų, tačiau daugiau šių žuvų susitelkia ties Karkle netoli Klaipėdos, Juodkrantės ir Palangos bei Būtingės pliažais, Latvijos teritorijoje – ties Nida, Liepoja ir Ventspiliu. Plekšnės meškeriojamos nuo kranto dugninėmis. Paprastai kiekvienas meškeriotojas užmeta 2–3 dugnines, kurios tvirtinamos specialiuose laikikliuose, kad stovėtų beveik vertikaliai. Tai būtina todėl, kad bangos kuo mažiau plaktų valą ir lengviau būtų pastebėti kibimą. Kai žuvis užkimba, ji ima tampyti valą, o dugninės viršūnėlė pradeda linkčioti. Labai svarbus dugninės elementas – montažas, kuris susideda iš didelio skersmens vienagyslio valo, pritvirtinto prie kelis kartus plonesnio pinto valo. Prie vienagyslio valo tvirtinami pentinai – statmenos stangrios vielos arba plastiko vamzdelių atkarpos, prie kurių rišami 5–8 cm pavadėliai su ilgakočiais kabliukais. Populiariausias masalas – vietinės Baltijos krevetės, tačiau jų nedaug kas turi, todėl naudoja pirktines, kurių yra kiekviename prekybos centre. Tačiau galima naudoti ir kitokį masalą – stambius sliekus, smulkias žuveles ar tiesiog žuvienos gabalėlius. Kartais toks masalas labiau vilioja plekšnes nei vandenyno krevečių mėsa.
