Kontaktas su kliuviniu
Velkiaujantis spiningininkas primena matematiką, kuris sprendžia lygtį su daugeliu nežinomųjų. Žinoma, svarbiausia – parinkti tinkamą masalą. Antra, labai svarbu, kad jis plauktų tinkamame gylyje. Abu šiuos parametrus meškeriotojui padeda nuspėti patirtis, tačiau tai ne viskas – gali atsitikti taip, kad tinkamai tinkamu masalu masalas ilgą laiką bus plukdomas tuščiai, jei spiningininkas pražiopsojo masalo kontaktą su kliūviniu. Tai, žinoma, blogiausia, kas gali velkiaujant įvykti, tačiau ir tuo atveju, jei masalo kontaktas su kliuviniu užfiksuotas dar ne viskas aišku, mat, reikia nuspėti, kas įvyko, ką kliudė gelmėje plaukiantis vobleris ar blizgė?
Nors sukurti spiningo masalai, kurių kabliukai apsaugoti taip, kad negalėtų įsmigti į kerplėšą, tačiau velkiaujama dažniausiai guminukais, blizgėmis, vobleriais ir sukrėmis, kurių trišakiai atviri, nes jais geriau pakertama kimbanti žuvis. Daugelis rudenį dažnai naudojamų masalų – masyvūs, greitai grimzta ir pasiekia dugną, vos tik sulėtėja plukdymo greitis. Kita vertus, velkiaujant būtina masalą plukdyti priedugnėje, kur rudenį susikrausto visos plėšriosios žuvys. Tad spiningo masalai iš esmės visą laiką plaukia rizikos zonoje. Kitas dalykas, kad kontaktas su kliuviniu gali būti praktiškai nejuntamas, tačiau jis niekada neįvyksta be pasekmių.
Po kontakto su kliuviniu ant masalo trišakių maždaug 80 proc. atvejų lieka tai, ką spiningininkai praminė „salotomis“ arba „šluotomis“. Rudenį vandenyje plūduriuoja nuo medžių nukritę labai, daug jų guli ir ant dugno, tad užtenka masalo trišakiui sutikti tokį skenduolį ar grybštelti per dugną ir ant jo pasismeigs pageltęs lapas. Kontaktas su vandens augalija, ypač su po šalnų sukritusia ant dugno, taip pat nieko gero nežada – žolės kuokštas ant kabliuko – garantuotas. Kabliuko geluonis gali grybštelti šaką, apkibusią dreisenomis ir „pagauti“ nedidelę kriauklę, o nuo išvartos šakos atskelti žievės gabalėlį. Visi šie priedai, be jokios abejonės, taps nesėkmingo velkiavimo priežastimi, nes padaro masalą nepatrauklų plėšriosioms žuvims.
Nepageidautinas priedas
Kai spiningininkas užmeta masalą, jis turi leisti blizgei ar sukrei nugrimzti tiek, kad masalas atsidurtų reikiamoje gelmėje. Šį dalyką net ir velkiaujant paprasčiausia blizge galima gana tiksliai apskaičiuoti, o jei naudojami masalų nardikliai ir „downriger“ įtaisai, skirti masalams gramzdinti, spiningininkas žino absoliučiai tiksliai, kokioje gelmėje plaukia masalas. Tačiau neįmanoma masalo trajektoriją užprogramuoti taip, kad ji nesusikirstų su kliuviniais. Šis dalykas – visiškai nenuspėjamas. Todėl spiningininkas turi iš anksto susitaikyti su tuo, kad idealus atvejis realioje žūklėje – beveik neįmanomas.
Maždaug 30-40 proc. masalo užmetimų ir plukdymų būna komplikuoti. Jų metu su masalu nutinka visokių staigmenų ir net nuotykių. Jei masalo trišakiai įsminga į kerplėšą, beveik šimtu procentų prarandamas masalas, tačiau tokie atvejai palyginti reti, o štai kontaktai su dugnu, vandens augalija, plūduriuojančiais kliuviniais – dažni. Būtent jie spiningininkui kelia daugiausiai keblumų. Juk tikimybė, kad nuo nuo švelniaus kabliuko grybštelėjimo per vandenžoles, nuo kurio dažniausiai spiningo viršūnėlė virpteli beveik nepastebimai, ant trišakio pasismeigs kuokštelis lapų, labai didelė, o „salotos“ ant trišakio yra absoliučiai nepageidautinos. Ne tik lydeka, bet ir kitos plėšriosios žuvys „barzdoto“ masalo negriebia.
Tiesa, tarp spiningininkų kartais užverda audringos diskusijos šiuo klausimu, mat pasitaiko, kad ištraukiama lydekų, kurių nasruose aptinkami vandenžolių puokštėse įpakuoti masalai. Vis dėlto ichtiologai, išmanantys lydekų elgseną, mano, jog „salotų“ lydekos pakabina, kai plačiai išsižiojusios stveria tarp augalų plaukiantį masalą. Kol kas ši versija – įtikinamiausia. Tačiau svarbiausia ne tai, o atsakymas į klausimą, kodėl „barzdotas“ masalas plėšrūnams tampa nepatrauklus?
Išsiderina žaismas
Neatmeskite akivaizdaus fakto, kad yra masalų, kurie nepatrauklūs žuvims dėl to, kad jie yra paprasčiausiai neteisingai sukonstruoti, todėl skleidžia netinkamus virpesius, netinkamai bulksi, vinguriuoja ar grimzta. Tačiau tokių „bjauriųjų ančiukų“ palyginti nedaug. Kita vertus, kiekvienas meškeriotojas puikiai žino, kokia turi būti tinkama judančio vandenyje spiningo masalo animacija, ir lengvai atskiria pelus nuo grūdų, o tiksliau kalbant, intuityviai junta, kad masalo žaismas – netinkamas. Atlikite paprasčiausią eksperimentą: iš pradžių paplukdykime blizgę vandenyje, kad žinotume, koks žaismas užprogramuotas jos kontrukcinėse savybėse, o paskui pasmeikime ant masalo kabliuko nedidelę skiautelę popieriaus ir imkime plukdyti blizgę iš naujo. Pamatysite, kad masalo žaismas taps kitoks. Tai pastebima plukdant ne tik blizges – tokį pat eksperimentą galite atlikti su vobleriu ar sukre.
Masalo judesiai tampa vangesni, lėtesni, o nedideli vobleriai su tokia „priekaba“ paprasčiausiai virsta ant šono arba ima suktis kaip vilkelis, t.y. aplink savo ašį. Jei voblerio judesius, kurie yra užprogramuoti konstrukcijos ypatybėse, taip žymiai pakeičia popieriaus skiautelė, tai žymiai didesnis medžio lapas ar gerokai sunkesnis dumblių kuokštelis visiškai deformuoja masalo eigos trajektoriją ir masalo elgseną. Kitaip tariant, masalas nustoja imituoti natūraliai judantį plėšriųjų žuvų grobį. Tad salotos ant trišakio daro meškos paslaugą spininguojant bet kuriuo spiningo masalu.
